www.voruta.lt

2019 m. spalio 16 d. Lenkijos lietuvių draugija gavo iš Vidaus reikalų ir administravimo ministerijos reikalavimą sumažinti „Aušros“ leidinio parengto projekto sąnaudas keturiasdešimt penkiais tūkstančiais zlotų. To padaryti neįmanoma, nes tai yra daugiau nei 14 proc. viso „Aušros“ projekto dydžio. Ministerijos numatyta suma būtų mažesnė dvidešimčia tūkstančių zlotų už šiais metais skirtą finansavimą. Beje, daugumai redakcijos darbuotojų mokamas minimalus atlyginimas, kuriam kylant ir viskam brangstant būtų neįmanoma išleisti 24 „Aušros“ numerių.

Keisti leidinio periodiškumą, kai jau surinkta prenumerata, irgi neįmanoma. Žurnalas atsidūrė padėtyje be išeities! Leidinį, kuris kitais metais švęstų 60-ąjį jubiliejų, matyt, tektų uždaryti. Tokia padėtis ypač stebina, kai Lietuvoje lenkų tautinei mažumai, Lietuvos Vyriausybei padedant, rugsėjo 17 d. pradėta transliuoti specialioji TV programa „TVP Wilno“.

Taip pat Lenkijos lietuvių draugijos projektui „Einamoji Lenkijos lietuvių draugijos veikla 2020 metais“ ministerija planuoja sumažinti 11 tūkstančių zlotų. Tai būtų praktiškai Draugijos veiklos žlugimas, lėšų trūktų net buhalterinėms paslaugoms, nekalbant apie LLD būstinės Seinuose ir Suvalkų „Vienybės“ klubo išlaikymą.

LLD informacija

The post Grėsmė „Aušros“ žurnalui! appeared first on Voruta.

L.Čepienės nuotr.

Liutgarda ČEPIENĖ, lituanistė, www.voruta.lt

2016, 2017 ir 2019 m. Klaipėdos „Eglės“ leidykla, bendradarbiaudama su Punsko „Aušros“ leidyklos spaustuve, išleido Algio Ùzdilos trijų dalių romaną „UŽUTĖKY VERDA VANDUO“. Romanas dienos šviesą išvydo tykiai,  be jokios reklamos bei didelių pristatymų. Tik laimingo atsitiktinumo dėka šis nuostabus romanas pateko į mano rankas. Skaičiau su malonumu, nes dalykai aprašomi romane, mane, kaip 21 metus dirbusią Vilniaus rajono lenkų kalba dėstomoje mokykloje, labai jaudina, jie turėtų būti  žinomi kiekvienam lietuviui. Kas mane taip sužavėjo šiame romane ir ką norėčiau parekomenduoti  VORUTOS skaitytojams?

Naudodamasi autoriaus įvadiniu žodžiu siūlyčiau susipažinti su Lenkijos lietuvių išsaugota gimtąja kalba bei kultūra ir atkreipti dėmesį, kuo šis romanas mūsų literatūroje yra išskirtinis, ir kodėl jį net mūsų patriotinė pareiga būtų skaityti.

Trijų dalių romane UŽUTĖKY VERDA VANDUO pasakojama apie senosios Jotvos paveldėtojų – punskiečių ir seiniškių – likimą.

Veiksmo bazė – Punsko bendrojo lavinimo licėjus lietuvių dėstomąja kalba bei Punsko lietuvių kultūros namai ir aplinkiniai kaimai. Akcija plėtojasi plačiame areale: Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, Kanadoje.

Veikėjai – Punsko bendrojo lavinimo licėjaus mokytojai, moksleiviai bei jų tėvai, Seinų-Punsko krašto ūkininkai, visuomenės veikėjai, kultūrininkai, licėjaus absolventai Varšuvoje – studentai, Mokslų Akademijos bei universiteto darbuotojai, politiniai-administraciniai veikėjai…

Atskleidžiami kasdieniai darbai ir papročiai: rugiapjūtė, vestuvės su dainomis, sudarančiomis liaudies teatrą, vakarėliai, laidotuvės, gyvenimas mokykloje, šokių repeticijos ir pan. Rodomi žmonių ryšiai su Lietuva.

Pateikiamas turtingas veikėjų žodynas, parodantis tarmės atstovų kalbą ir tokią, kokia gyvybinga ji gali būti mūsų kasdienėje vartosenoje. Rasime čia ir etnografinių elementų bei žmonių charakterių perliukų. Visa tai išplečia lietuvių kalbos sampratą.

Gausiai pažerta vietovardžių. Daugelis įvykių autentiški. Iš to, kas vyko, montuojami literatūriniai veikėjai, ant kurių kabinami įvairūs poelgiai. Tai literatūriškai apdoroti, niekad negyvenę ir vis dėl to tikroviški personažai. Siekta, kad gyvenimas būtų išsaugotas toks, koks ten ir vykęs, su visomis teigiamomis ir neigiamomis žmonių savybėmis. Todėl romanas ypač galėtų būti įdomus Letuvoje, nes čia atskleidžiama tautiečių padėtis tuo metu, kuomet Lenkijoje žmonės buvę šiek tiek laisvesni. Norėta parodyti, kad anos sudėtingos epochos žmones turėtume vertinti ne iš žodžių, o iš jų siekiamų tikslų. Šito galėtume pasimokyti.

Romane gausu tauraus jausmo pavyzdžių, meilės, erotinių scenų, todėl kūrinys galėtų būti plačiausiai skaitomas jaunuomenės.

Romanas suskirstytas į tris tomus. Pirmasis – ŠALNOS NEKANDA, antrasis – MIŠKE BYRA UOGOS, trečiasis – VARPOS LINKSTA ŽEMYN.

Kuo, perskaičiusi romaną, galėčiau šį autoriaus žodį išplėsti…

Kam Punsko ir Seinų kraštas yra svetimas, priminsiu, kad Seinų bazilikoje 1897-1902 m. vyskupo pareigas ėjo mūsų poetas Antanas Baranauskas, ir kad čia seminarijoje mokėsi Vincas Kudirka bei kitas mūsų didysis rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. Reiktų atkreipti dėmesį į akcijos laiką – 1963-1999 metus. Tai vadinamojo brandaus socializmo metai Lietuvoje ir visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje bei pavergtų tautų laisvinimasis. Nors apie ankstesnius metus romane tiesiogiai nekalbama, tačiau vėlesni įvykiai remiasi Tarybų Sąjungoje anksčiau suformuluotu absurdišku politinių veikėjų mąstymu. Labai gaila, kad autorius šiame tarpsnyje išleido Lietuvos laisvinimosi įvykius 1988-1991 metais. O man žinoma, kad ir iš Užribio krašto žmonės (Punsko studentai) 1990 m. stovėjo barikadose prie Lietuvos Radijo ir televizijos komiteto bei Televizijos bokšto ar Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Žinau, kad netgi ir pats autorius 1991 m. liepos mėnesį dalyvavo Medininkuose žuvusių Lietuvos muitininkų laidotuvėse. Čia norėčiau pridurti – autorius, 1963 m. studijas baigęs Vilniaus universitete ir gyvenęs ne Lietuvoje sukaupęs didelės politinės patirties, iš kurios pravartu visiems mums mokytis.

Nors autorius nemini, bet romano veiksmas netiesiogiai užkabina ir Rusiją (Maskva). Baltarusijoje likusių lietuviškų kaimų gyventojai, pasirodo, autoriui taip pat labiau pažįstami, negu daugeliui mūsų Lietuvoje. Įdomumo dėlei Gervėčių krašto veikėjai net ir kalba to krašto tarme. Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį – autorius pats yra buvęs mokytojas, ir nešykšti pažerti patrauklių pavyzdžių iš mokyklos gyvenimo. Manau, mokytojams tikrai bus įdomu: čia ir direktoriaus kalbos, ir pamokų pavyzdžiai, ir mokytojų bendravimas su moksleiviais per pamokas, pertraukas bei užklasiniame ar užmokykliniame gyvenime. Gausu ir taurių auklėjamųjų pavyzdžių, ir komunistinės valdžios mėginimų šią mokyklą uždaryti.

Romanas kalbiniu požiūriu turėtų būti įdomus visiems lituanistams. Autorius jaučiasi savo gimtosios (lietuvių) kalbos paveldėtojas ir elgiasi su ja ne kaip svetimas praeivis, o kaip tikras šeimininkas, kuris kalbos likimui nėra abejingas. Noriu atkreipti dėmesį į labai turtingą autoriaus žodyną. Tai pasireiškia, cituojant tarmės žmonių atstovus, bei juntamas paties autoriaus kūrybinis požiūris į kalbos plėtrą. Visa tai išplaukia iš didelės meilės viskam, kas mūsų tautai yra būdingo ir išskirtinio.

Nepriklausomybės laikais, gęstant poreikiui tobulinti, saugoti ir mylėti savo kalbą, ypač kalbininkams turėtų būti įdomu skaityti romaną ir sekti to krašto vietovardžius, kurie, kyla įspūdis, būtų iškasti Lietuvos gelmėse. Ir vis tiktai iš daug ko jaučiama, kad tenykščiai žmonės nebuvę visiškai laisvi, netgi gerokai buvę varžomi, tačiau atmesdavę vilko tiesmukiškumą ir vadovavęsi lapės gudrumu. Ir tai neretai padėdavę jiems apsiginti. Pavyzdžiu gali pasitarnauti mėginimas Punsko licėjų likviduoti, ir direktoriaus politinis žongliravimas, privertęs aukštus politnius pareigūnus iš tokių kėslų pasitraukti.

Jaunimas veikiausiai turėtų žavėtis pateikiamomis meilės scenomis. O kai tie jausmai yra tikri ir nuoširdūs, matome, kaip jie kilnina žmogaus sielą ir kokiam kūrybiškumui ją skatina. Kaip gražų siužetinį faktą galiu pateikti Punsko licėjaus mokytojo ir direktoriaus Aidžio Ragio užmegztą draugystę su gervėtiške Daiva Kruopyte, kurioje tarybų valdžia įžvelgė didelę valstybinę grėsmę ir turimais savais būdais privertė tuos ryšius nutraukti. Ir tie gražūs jausmai pasiliko tik atminimuose, deja… Čia vėl galime pasimokyti, kaip nereiktų suprastinti ir primityvinti meilės jausmų. Romane aptiksime ir atviros erotikos scenų, bet ir jos tokios taurios, siekiančios ne papiktinti, o ugdyti savo atsakomybę prieš partnerį, bei mokėti su juo kalbėti. Tai nieko bendro su internete sėjama vulgaria erotika.

Romaną sudaro trys dalys (tomai), jis toks vieningas, kad viena dalis be kitos būtų nepilnos, ir jas atskirai skaityti būtų nepatariama.

Ėmiausi šio sunkaus darbo ir supratau, kaip sudėtinga pasakoti apie literatūros kūrinį. Daug lengviau, maloniau ir paprasčiau jį skaityti ir nuosekliai, jautriai eiti su Autoriumi Algiu Uzdila nelengvais prarastos Lietuvos keliais romane UŽUTĖKY VERDA VANDUO.

Romaną galima įsigyti ,,Vagos“ tinklo knygynuose, internetinėse parduotuvėse ,,Patogu pirkti“ ir KNYGOS.LT

The post Perskaičius Algio Uzdilos romaną „Užutėky verda vanduo“ appeared first on Voruta.

Jurgita STANKAUSKAITĖ, www.punskas.pl

Savanoris Kazimieras Liškauskas buvo 10-ojo pėstininkų Marijampolės pulko jaunesnysis puskarininkis. Kazimieras – Lauryno sūnus, gimęs 1878 m. Radžiūčių kaime (Seinų apskritis). Apie jo jaunystę žinių daug nėra, tačiau Jono Juravičiaus straipsnyje „Seinų ir Punsko krašto didvyriai“, publikuotame 2014 m. „Aušros“ žurnalo 5 nr., rašoma, jog Kazimieras „tikriausiai tarnavo ir caro armijoje – vien dėl to, kad Lietuvos kariuomenėje iš karto gavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį, ir todėl, kad jo nėra kūrėjų-savanorių sąraše“. Pasirodo, jog tarnavusieji caro kariuomenėje ir tapę puskarininkiais negalėjo būti pripažinti kūrėjais-savanoriais. Kita vertus, „tokio amžiaus naujokai jau nebuvo šaukiami“, – rašė J. Juravičius minėtame straipsnyje.

Kazimieras Liškauskas pasižymėjo 1920 m. rugsėjo 4 d. kautynėse ties Gulbiniškių kaimu (netoli Suvalkų). Ten jis buvo sužeistas, bėgdamas perduoti svarbų pranešimą, tačiau ir kentėdamas didžiulį skausmą, paskirtą užduotį įvykdė. Matyt, jam prireikė gydytojo pagalbos, nes jo pavardė minima 10-ojo Marijampolės pulko gydytojo L. Kenstavičiaus prisiminimuose. Kazimieras buvo vienas iš 40 pulko vyrų, slaugomų pulko karo lauko „tvarstykloje“ Daugirdiškiuose, o po to Vievyje. Po trejų metų, 1923 metų liepą, už narsą mūšiuose su lenkais buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi.

Po kovų dėl nepriklausomybės grįžo į gimtąjį kaimą. Vedė Kotryną Misiukonytę, su kuria užaugino devynis vaikus. 2014 m. „Aušros“ 5 nr. parašyta: „Prieš trejus metus buvo dar gyvas vienas sūnus, gyvenantis Sangrūdos apylinkėje. Likusiai gausiai Liškauskų šeimai, jaunesnės kartos atstovams, senelio apdovanojimas Vyčio Kryžiumi buvo naujiena. Akivaizdu tai, kad Kazys Liškauskas buvo apdovanotas praėjus dvejiems metams po karo tarnybos pabaigos, tuo metu pakaitomis gyveno tai Lietuvoje, tai Lenkijoje, ir galbūt pats nebuvo informuotas apie karinės vyresnybės sprendimą“.

Kazimieras Liškauskas savo laiku ėjo kaimo seniūno pareigas. Jo marti Natalija Liškauskienė yra pasakojusi, kad „Lietuvai ir Lenkijai keičiant sienos liniją, Radžiūčių kaimas atsidūrė Lenkijoje. Tada Liškauskų šeima persikėlė į Lietuvos pusę ir įsikūrė Gunkliškių kaimelyje prie pat Lenkijos sienos“.

Kazimiero šeima 1941 m. buvo išvaryta į Lietuvą, į Kalvaičio ūkį Igliškėlių valsčiaus Margaravos kaime. Po metų persikraustė į Gunkliškius (Sangrūdos valsčius). Po ketverių metų, 1945 m. sausio 1 d. Kazimieras buvo suimtas ir nuteistas penkeriems metams lagerio. Mirė 1961 metais. Palaidotas Sangrūdos kapinėse. Įdomu, kad J. Juravičius, rašydamas apie Kazimierą Liškauską, kelia klausimą: „Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas – gal savanorio giminaitis?“. Taigi šiandien galima tai patvirtinti. Pasak Vytauto Liškausko tėvo, Kazimieras yra Vytauto giminaitis. Vidugiriuose gyvenantis Algirdas Liškauskas pasakojo, jog Kazimieras turbūt buvęs jo tėvo krikštatėvis. Jų šeimoje kalbėta, kad vienas iš Kazimiero sūnų buvo pakrikštytas Algirdu. Jis vėliau tapo muzikos mokytoju Kaune ir susilaukė dviejų sūnų. Liškauskų sename fotografijų albume yra šių berniukų nuotrauka. Deja, atsiradus neperžengiamai Lietuvos ir Lenkijos sienai, šeimų ryšiai nutrūko.

https://punskas.pl/is-praeities/jurgita-stankauskaite-8/

The post Jurgita Stankauskaitė. Savanoris iš Seinijos appeared first on Voruta.

e-ausra.pl

Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktoriaus Alvydo Nevulio kalba, pasakyta 2019 m. gruodžio 9 d. Valdovų rūmuose per Kalbos premijos įteikimą.

Gerbiamoji Seimo Pirmininko pavaduotoja, Lietuvos Respublikos Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininke,

Gerbiamieji Seimo nariai, garbūs svečiai ir visi šių iškilmių dalyviai,

„Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savąją kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendros meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“

Taip apie gimtosios kalbos svarbą XVI amžiaus pabaigoje rašė vienas iš lietuviškos raštijos pradininkų, kultūros veikėjas, humanistas Mikalojus Daukša. Sunku surasti gražesnius ir prasmingesnius žodžius apie gimtąją kalbą ir jos reikšmę tautai. Mikalojaus Daukšos prakalba „Į malonųjį skaitytoją“ yra kaip himnas tėvų dvasiniam palikimui, kurį mes giedame kaip gražiausią melodiją, iškėlusią į saulės šviesą ne tik kalbą, bet ir tautos reikšmę. Nieko naujesnio išrasti jau nebereikia. Tai amžinas mūsų tautos testamentas.

Kas būtų Punsko ir Seinų kraštas, jeigu jo gyventojai nekalbėtų lietuviškai? Tai būtų kraštas, kuriam atimta gyvybė ir garbė. Tai būtų kraštas be vienybės motinos, be pilietiškumo tėvo ir tautos sargo. Pasitraukusi į rytus Lietuvos valstybės siena paliko už savo ribų etnines lietuvių žemes. Šių žemių niekas neatidavė. Lietuva jas prarado pralaimėjusi kovą su Lenkijos valstybe 1919–1920 metais, bet niekas nesugebėjo išrauti giliai šaknis įleidusios šio krašto lietuviškos dvasios. Juk čia, Seinų krašte, dar buvo gyvas lietuvių tautinis atgimimas, veikė „Šaltinio“ spaustuvė knygoms ir laikraščiams leisti, o Seinų kunigų seminarijoje mokėsi daug žymių lietuvių: Vincas Kudirka, Motiejus Gustaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti. Seinuose lietuviškus pamokslus sakė vyskupas Antanas Baranauskas.

Lenkams užėmus šį kraštą prasidėjo represijos ir teroras prieš lietuvių tautybės žmones. Buvo draudžiama viešai vartoti lietuvių kalbą, uždarytos lietuviškos mokyklos, lietuviška spaustuvė, sustabdyta lietuviškų organizacijų veikla.

Nelengvas buvo lietuvių likimas ir po Antrojo pasaulinio karo, kai Lenkiją pradėjo valdyti komunistinė valdžia. Ji siekė sukurti vienatautę Lenkijos valstybę. Visos tautinės mažumos buvo laikomos svetimu elementu, trukdančiu valstybei įgyvendinti politinius siekius. Jau pats lietuvių kalbos vartojimas buvo laikomas valstybei priešiška veikla. Mūsų krašto lietuviai buvo spaudžiami migruoti, tačiau savo protėvių žemių jie palikti nenorėjo. Vis dėlto 1949–1950 metais iš Punsko ir Seinų krašto iškeldinta per 60 lietuvių šeimų. Apie lietuvišką švietimą tuo metu galima buvo tik pasvajoti.

Situacija pasikeitė po 1950 metų, kai Lenkijos švietimo ministras įkūrė departamentą, kuris turėjo rūpintis tautinių mažumų mokyklų organizavimu, o 1952 metais įsigaliojo potvarkis, kuriuo nustatyti tautinių mažumų mokyklų organizavimo pagrindai. Potvarkiu leista Punsko krašte kurti mokyklas su lietuvių dėstomąja kalba. Taigi iš dalies išsipildė lietuvių lūkesčiai mokytis savo gimtąja kalba.

Moksleivių, kurie 1952–1953 metais baigė pradinę mokyklą tėvai, kreipėsi į Lenkijos švietimo ministeriją, prašydami Punske įkurti vidurinę mokyklą. Leidimas nebuvo gautas, tačiau lietuviai toliau ryžtingai siekė tikslo. Jų pastangos nenuėjo veltui. 1956 metais įkurtas bendrojo lavinimo licėjus.

Darbo pradžia buvo be galo sunki. Visų pirma trūko kvalifikuotų mokytojų. Tik vienas, lituanistas, buvo su aukštuoju išsilavinimu, likusieji mokytojai su viduriniu pedagoginiu arba ir be jo. Pirmosios patalpos buvo mažos, be sporto salės, biblioteka beveik be lietuviškų knygų, mokykla be mokymo priemonių. Visuomenei buvo peršama nuomonė, kad baigęs lietuvišką mokyklą toli nenueisi, o švietimo valdžia net bandė įrodyti, kad Punsko vidurinėje mokykloje labai žemas mokymo lygis ir tokią mokymo įstaigą reikia uždaryti.

Tačiau lietuvių bendruomenė atlaikė spaudimą ir įvairiausius sunkius išbandymus. Tėvai leido vaikus mokytis į Punsko licėjų, o licėjaus absolventai sėkmingai įstodavo į aukštąsias mokyklas. Baigę mokslus įsidarbindavo Punsko licėjuje ir kitose įstaigose. Šiuo metu beveik visi lietuviškų mokyklų mokytojai – buvę licėjaus mokiniai.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo naujas svarbus laikotarpis ir mūsų mokyklai. 1992 m. licėjui suteiktas garbingas Kovo 11-osios vardas, o absolventams atsivėrė Lietuvos universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų durys. Išryškėjo dar vienas Punsko licėjaus privalumas. Jį baigę absolventai gali studijuoti ir Lietuvos, ir Lenkijos universitetuose. Džiaugiamės, kad kelią į Lietuvą pasirenka apie pusė mūsų mokinių. Dalis jų sugrįžta į gimtąjį kraštą, kiti lieka Lietuvoje ir dirba savo tėvynės labui.

Mūsų vidurinė mokykla gali pasigirti gerais mokymo pasiekimais. Už aukštus brandos egzaminų rezultatus 2016 ir 2017 m. Kovo 11-osios licėjui suteiktas bronzinės, o 2018 m. sidabrinės mokyklos vardas. Verta paminėti, kad į Punsko licėjų priimami visi norintys jame mokytis. Neatsirenkame vien geriausių mokinių. Svarbiausias mums kriterijus – moksleivių noras mokytis gimtąja kalba.

Gyvename Lenkijos valstybėje, kur kasdien girdime lenkų kalbą: žiniasklaidoje, mus supančioje kasdienybėje. Be to, mokykloje naudojame lenkiškus vadovėlius ir kitas mokomąsias priemones. Visa tai veikia gimtąją kalbą. Didelis iššūkis – išmokyti jaunimą vartoti taisyklingą lietuvių kalbą. Dažnai reikia kovoti su lenkiškais skoliniais, taisyti vis atsirandančias rašybos, gramatikos, kirčiavimo ar tarties klaidas. Ir pamokose, ir popamokinėje veikloje vis žadinamas jaunimo rūpestis gimtąja kalba, perduodamas supratimas, kad už kalbos, savos kultūros tęstinumą esame atsakingi mes patys.

Dzūkais esame mes gimę ir nuo vaikystės vartojame šią gražią mūsų širdžiai tarmę. Nebaudžiame, jei mokinys kalbėdamas dzūkuoja. Juk ir Lietuvos kalbininkai skatina savo tarmės neatsisakyti, ragina rinkti ir užrašyti tarmių tekstus.

Sudėtingas mokytojo, o ypač lituanisto, darbas dažnai atsiperka. Mūsų moksleiviai kasmet dalyvauja lituanistiniuose konkursuose, Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų mokiniams ir vis laimi prizines vietas. Labiausiai džiaugiamės, kai iš olimpiados sugrįžta su aukščiausiu apdovanojimu.

Tautinio tapatumo išsaugojimui svarbus yra ir savo tautos istorijos ir geografijos pažinimas. Licėjaus moksleiviai mokosi garbingos Lietuvos istorijos, susipažįsta su Lietuvos geografija, o savo žinias gali patikrinti dalyvaudami konkursuose. 2015 metais mūsų licėjaus moksleivis dalyvavo Lietuvos nacionaliniame mokinių konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ ir jo darbas „Jie žuvo už mūsų laisvę“ laimėjo I vietą.

Kiekvienos vidurinės mokyklos pagrindinis tikslas – gerai paruošti abiturientus brandos egzaminui. O mums svarbu dar ir išlaikyti mūsų krašte lietuvių kalbą, lietuvišką dvasią, lietuvišką identitetą. Tai galima pasiekti tinkamai auklėjant jaunimą ir puoselėjant lietuvių tautos kultūrą ir tradicijas.

Nuo pat licėjaus įkūrimo pradžios vykdoma turtinga kultūrinė veikla. Ruošiami vaidinimai, grojama lietuvių liaudies muzika, dainuojamos lietuviškos dainos, šokami lietuvių liaudies šokiai, moksleiviai aktyviai dalyvauja Punsko lietuvių kultūros namų veikloje.

Tautinės tapatybės stiprinimui svarbų vaidmenį atlieka mokyklos dramos būrelis. Jo repertuare – istorinės Justino Marcinkevičiaus, Juozo Grušo, Vydūno dramos apie praeitį, tautinę priespaudą, o herojai – žmonės, kovojantys už humanizmo, laisvės, patriotizmo idealus.

Sunku būtų įsivaizduoti mokyklos ar įvairių Lenkijos lietuvių įstaigų ir organizacijų renginius be mūsų šokėjų ir dainininkų. Jie pasirodo Vasario 16-osios, Kovo 11-osios koncertuose. Šokėjai dalyvauja įvairiuose konkursuose ir renginiuose Lietuvoje, Lenkijoje, pasirodo pačioje gražiausioje Dainų ir šokių šventėje Vilniuje. Šiais mokslo metais švęsime licėjaus šokių grupės „Šalčia“ ir choro „Pašešupiai“ dvidešimtmečio jubiliejų.

Choras „Pašešupiai“ plėtoja Lietuvos tautinės muzikos chorinio dainavimo tradicijas. Dalyvauja Dzūkijos partizanų dainų festivalyje Druskininkuose, 2009 m. Gdanske pasitiko „Lietuvos tūkstantmečio odisėjos“ jachtą. Tais pačiais metais dalyvavo lyrinės roko operos „Jotvingio rauda“ pastatyme. Roko operą, miuziklą sukūrė „Pašešupių“ vadovas Dainius Pavilonis pagal buvusio licėjaus mokytojo Algio Uzdilos dramą „Pelenų žiedai“. Vieną šios operos dainą išgirsite šiandienos koncerto metu. „Jotvingio raudą“ atliko ir Lietuvos meno kolektyvai Kauno muzikiniame teatre bei Kauno sporto halėje.

Puoselėjant tautines kultūros tradicijas nevalia pamiršti pačių svarbiausių Lietuvai švenčių. Kasmet iškilmingai minime Sausio 13-ąją – Lietuvos laisvės gynėjų dieną, Vasario 16-ją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Knygnešio dieną, Gedulo ir vilties dieną. Viena iš mums svarbiausių švenčių – Kovo 11-oji. Tai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, licėjaus vardadienis ir mokyklos šventė. Punsko licėjus paruošia koncertą visai Lenkijos lietuvių bendruomenei. Šioje šventėje kviečiami dalyvauti garbingi Lietuvos politinio, kultūrinio gyvenimo žmonės. Licėjuje apsilanko taip pat Lietuvos universitetų atstovai, žymus rašytojai, mokslininkai, menininkai.

Mokykloje vyksta ir kiti renginiai, susitikimai, krepšinio turnyrai, humoristinės programos. Linksmai pakrikštijami pirmokai, nuotaikingai pasitinkamos Kalėdos, iškilmingai kartu su tėvais švenčiamas šimtadienis, o abiturientai paskutinio skambučio dieną, dainuodami „Ko liūdi, berželi“, sodina savo klasės beržą.

Visus šiuos įvykius aprašo ir komentuoja licėjaus leidinio „Dėmesio“ žurnalistai. Laikraštėlyje galima rasti moksleivių poezijos, piešinių, įdomių straipsnių.

Gegužės 7 dienos žinia apie paskelbtą Kalbos premijos laureatą maloniai nustebino visą Punsko licėjaus bendruomenę. Nuoširdžiai dėkojame Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijai, kuri skyrė premiją mūsų mokyklai. Kalbos premija – tai puikus licėjaus darbo įvertinimas. Apdovanojimas mus dar labiau įpareigoja, skatina dar geresniam bei efektyvesniam darbui auklėjant ir mokant Punsko ir Seinų krašto lietuvių jaunimą. Dėkojame taip pat Lietuvos Respublikos konsulatui Seinuose ir jo buvusiam vadovui Vaclovui Stankevičiui, kuris pastebėjo, kad esame tinkamas kandidatas Kalbos premijai.

Šis vakaras – gera proga padėkoti visiems licėjaus vadovams ir mokytojams. Jūsų darbas – ne tik paprastas pedagoginis. Tai visuomeninė, patriotinė ir pilietinė misija, kurią puikiai įvykdėte. Dėkoju ir visiems mūsų krašto tėvams, kurie leidžia mokytis savo brangiausias atžalas į Punsko Kovo 11-osios licėjų.

Licėjus glaudžiai bendradarbiauja su lietuviškomis mūsų krašto pagrindinėmis mokyklomis, įstaigomis, organizacijomis, Seinų ir Punsko savivaldybėmis. Dėkoju jų vadovams už bendrus siekius, nuoširdumą, licėjui teikiamą paramą ir pagalbą. Tik kartu mes galime išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą Punsko, Seinų, Suvalkų krašte.

Šį tikslą lengviau pasiekti, kai vykdome bendrus projektus su Lietuvos mokyklomis, bendradarbiaujame su Lietuvos universitetais ir kitomis užsienyje veikiančiomis lietuviškomis mokyklomis.

Dėkojame Lietuvai, jos valdžios atstovams, ministerijoms, o ypač Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, kurioje dirba Užsienio lietuvių skyriaus komanda. Sunku būtų išvardyti visus ministerijos finansinės paramos sulaukusius lituanistinius projektus, nurodyti dovanotų knygų, vadovėlių, įvairios techninės įrangos skaičių. Jaučiame nuolat rodomą jūsų dėmesį ir rūpestį mokyklos reikalais.

Nuoširdžiai dėkoju mūsų mokyklos ilgamečiams rėmėjams: Aldonai ir Remigijui Gaškoms, Leonardui Karalevičiui, Jeronimui Šalčiūnui. Šie žmonės patys surado licėjų, susižavėjo jo veikla, čia besimokančiu jaunimu ir pasiryžo teikti stipendijas absolventams bei finansinę paramą mokyklai.

Sunku, o gal ir baisu įsivaizduoti Lenkijos lietuvių likimą, jeigu nebūtų lietuviško švietimo ir Punsko Kovo 11-osios licėjaus. Drįstu teigti, kad čia gyvenusių lietuvių pėdsakai liktų tik vietovardžių pavadinimuose ir antkapių užrašuose. Tikiu, kad taip niekad neatsitiks.

Mūsų krašte nedaug derlingų žemių, nėra tvirtų pilių ir gražių bei didelių miestų. Mes išlikome, nes išlaikėme savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.

„Mūsų krašte nedaug derlingų žemių, nėra tvirtų pilių ir gražių bei didelių miestų…“

The post Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktorius Alvydas Nevulis: „Sunku, o gal ir baisu įsivaizduoti Lenkijos lietuvių likimą, jeigu nebūtų lietuviško švietimo ir Punsko Kovo 11-osios licėjaus“ appeared first on Voruta.

Kun. dr. A.Žygas Punske. 1988 m.

Irena PETRAITIENĖ, XXI amžius

Minint Lietuvos „Ateities“ federacijos atkūrimo 30-ąsias metines, iškyla iš JAV atvykusio dr. kun. Arvydo Žygo (1958 06 06–2000 06 29–2011 05 07) dvasios siluetas. Jis, išeivijos lietuvių ateitininkų vadintas didžiuoju kun. prof. Stasio Ylos (1908 01 05–1932 05 21–1983 03 24) bendradarbiu, Mokytojo idėjas ir veiklos metodus perkėlęs į Lietuvą, degte degė visa tai skleisdamas, o susidūręs su priešiškumu giliai išgyveno.

Kardinolui V. Sladkevičiui laiminant

„Tai jūs tas jaunuolis iš Amerikos, apie kurį tiek daug girdėjau?“ – tokiais žodžiais kardinolas Vincentas Sladkevičius pasveikino iš Čikagos Lietuvon atvykusį išeivijos lietuvį, biochemijos daktarą Arvydą Petrą Žygą, kuris 1989 metų rugpjūtį jį aplankė drauge su to meto VDU prorektore prof. Liucija Baškauskaite. „Kardinolas mane taip pasveikino, lyg aš būčiau labiau gerbtinas asmuo nei jis, – pasakojo kun. dr. A. P. Žygas, – o turėjo būti atvirkščiai. Mums, išeivijoje augusiems lietuviams, kardinolas nuo mažens buvo tikras katalikų dvasininko idealas. Jis širdimi matavo kiekvieną tautos dvasinio atgimimo žingsnį, sielojosi dėl tautą skaldančių veiksmų, pats džiaugėsi, matydamas atsikuriant prieškario organizacijas, ir kitus ragino prie jų prisidėti. „Aš taip pat ateitininkas“, –  jaudindamasis kalbėjo atkuriamajame Lietuvos ateitininkų suvažiavime.

„Aš tada buvau jų, Amerikos žurnalistų, vertėju ir gidu, – atsiminimais dalijosi kun. dr. A. P. Žygas, – stengiausi kiek galėdamas tiksliau paaiškinti aukšto Lietuvos katalikų dvasininko, kardinolo Sladkevičiaus emocinės būsenos priežastis. Eminencija, kaip ne vienas atsikuriančios Lietuvos, taip pat išeivijos žmonių, tikėjo, jog tautoje įsivyraus harmonija tarp dabarties ir praeities dvasinio paveldo. Jis vylėsi, kad ateitininkija bus toji skrynelė, kurią atvėrus pasklis prievarta uždarytos tautinės ir dvasinės Pr. Dovydaičio, S. Šalkauskio, A. Maceinos ir kitų Lietuvos šviesuolių idėjos. Mane, kelis dešimtmečius dalyvavusį ateitininkijos veikloje, žavėjo kardinolo vizija, kurią jis išdėstė savo žodyje per atkuriamąjį „Ateities“ sąjūdžio suvažiavimą. Eminencija atkreipė dėmesį į ateitininkijos šūkį „Visa atnaujinti Kristuje!“, tai – šv. Pauliaus žodžiai. Iš šių žodžių komentavimo supratome, kad jis yra egzegetas, gilus Šventojo Rašto žinovas. Šv. Paulius sakė: „Jeigu norite visa atnaujinti, reikia visa suvienyti naujai Kristuje, reikia susivienyti Jame tarsi Galvoje“, – akcentavo kardinolas. Jis priminė, kad lotyniškame vertime šie šv. Pauliaus žodžiai skamba: „Visa suvienyti Kristuje“. Man tie žodžiai giliai įstrigo. Supratau, jog kardinolas žinojo visas Šventojo Rašto subtilybes. Kaip tik tokios, atrodo, mažos pastabos, paskiri dalykai atskleidžia tikrąją žmogaus gelmę ir intelektą, nors to jis niekada viešai nedemonstruodavo. Kardinolo išsilavinimas buvo tarnaujantis, dėl ko jį labai gerbiau, laikiau ir tebelaikau dvasininko idealu. Šį teiginį patvirtinančių faktų būta nemažai, bet vienas ryškiausių – 1991 metais Marijampolėje per Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidus vykęs katalikiško jaunimo suvažiavimas. To atmintino katalikiško jaunimo žygio per Lietuvą iniciatoriai buvo ateitininkai. Išleisdamas jaunimo grupeles po kaimus, kardinolas V. Sladkevičius pabučiavo duoną, visus palaimino, kad būtume vieningi, kad save kaip Komuniją laužytume ir dalytume pagal pagrindinius ateitininkijos principus“.

Kodėl teko būti pogrindžio jaunimo advokatais?

Aptariant drauge redaguoto „Ateities“ žurnalo numerį, kartą kunigo Arvydo paklausiau, kodėl entuziastingai veikiantys ateitininkai sulaukdavo net priešiškumo.
„Kodėl?“ – nuskambėjus dažniausiai jo vartotam žodžiui, veidu nuslinko šypsnys. Mat dar prieš „Ateities“ sąjūdžio suvažiavimą dr. A. Žygą pasikvietę KGB pareigūnai be užuolankų tėškė: „Jūs su savo ateitininkais kenkiate mūsų komjaunimo organizacijai. Liaukitės…“ Bet dvasinio atgimimo upės srovė buvo galingesnė.

Kun. A. Žygo primicijos Punske. 2000 m. rugpjūčio 15 d.

„Į katalikiškas organizacijas atėjo žmonės, kurie neseniai buvo komjaunimo organizacijoje, – mintimis dalijosi kunigas Arvydas. – Jie pamatė, kad katalikybė – labai praktiškas dalykas, nes galima padaryti naują karjerą, bendradarbiaujant, pavyzdžiui, su „Į laisvę“ fondu. Eucharistijos bičiulių sąjūdyje, katalikų pogrindžio veikloje dalyvavęs, tautiniams idealams ir Bažnyčiai ištikimas jaunimas nebuvo taip komjaunuoliškai pasitikintis savimi, neturėjo vadovavimo įgūdžių. Prie atvykusių išeivijos lietuvių prisistačius gražiai apsirengusiems, iškalbą turintiems jaunuoliams, nekildavo mintis, kad jie auklėti komjaunimo mokyklose. Kur mes, Amerikos lietuvių vaikai, išmokome vadovauti ir pasitikėti savimi? Organizacijoje. Todėl mūsų rūpestis buvo būti pogrindžio jaunimo „advokatais“: skatinti mokytis kalbų, studijuoti universitetuose, dalyvauti katalikiškose visuomeninėse organizacijose, drąsiai reikšti savo požiūrį, ugdyti organizacinius sugebėjimus. Būdami kun. St. Ylos dvasinio universiteto absolventai, žinojome, jog pirmas ir pagrindinis uždavinys yra sukurti ateitininkišką katalikišką švietėjišką jaunimo auklėjimo sistemą. Per akademinių studijų dienas pateikėme pagrindinius teorinius principus, pagal kuriuos jaunimas galėtų sukurti vertingą pasaulėžiūrą. Tačiau vien tik principų neužtenka. Žmogus gali būti studijavęs pagrindinius moralinės teologijos principus ir labai nemoraliai elgtis. Vien tik žinojimas neįgalina žmogaus teisingai veikti. Deja, humanistinis ateistas gali būti geresnis žmogus negu nekomunistinis katalikas… Labai reikėjo tikrų matomų pavyzdžių“.

Kas yra „migdolizacija“?

Kurdami tautinės sąmonės mokyklą, ateitininkų vadovai į savo stovyklas kvietė partizanus, disidentus, pogrindžio dalyvius. Kunigas Arvydas prisipažino, kad jį tiesiog pribloškė radijo laidoje išgirsti žinomo dailininko pasakyti žodžiai: „Jie – ne ateitininkai, jie – praeitininkai, jie kalba apie praeitį. Ta praeitis neaktuali, atsilikusi, reikia kurti naują Lietuvą. Senoji Lietuva neegzistuoja. O štai „Katalikų pasaulyje“ Vilniaus ateitininkai rašė, esą kokios nuobodžios dr. Žygo stovyklos, nes visą laiką apie tuos disidentus ir partizanus kalbama. Kiek galima apie praeitį kalbėti, turime eiti pirmyn“.

Iš tiesų kodėl XX amžiaus pabaigoje ateitininkai kalbėjo apie tautiškumą kaip vertybę? Ar tai nėra savaime suprantamas dalykas?.. „Deja, gyvename pasaulyje, kur tautiškumas perėjo per įvairias jo suvokimo formas, – atsakė kunigas Arvydas. – Buvo nacionalizmas per Antrąjį pasaulinį karą, paskui atėjo sovietinis šovinizmas, virtęs rusišku nacionalizmu. Buvo kitų kraštutinumų, tautą neigiant kaip vertybę. Kodėl? Ir išeivijos organizacijose, ir Lietuvoje kartais trūksta socialinės analizės. Galvojame, kad suvažiavę į ateitininkų akademiją per keletą diskusijų išspręsime rūpimą tautiškumo problemą. Tačiau ji gili ir sudėtinga. Turime būti sau teisingi, savikritiški ir pasiryžti aktualiją studijuoti visus metus, įvairiais aspektais ją gvildenti, kad analizė būtų teisinga, kad būtų galima rasti teisingą sprendimą“.
Ateitininkų akademijose nagrinėtą klausimą, kas yra tautinė ištikimybė, kaip pažymėjo kun. dr. A. Žygas, kėlė ir tuometinė Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva: „Matome vientisumą per visą ateitininkijos intelektualų ieškojimą. Tai akcentuojama ateitininkijos ideologo prof. Stasio Šalkauskio straipsniuose, filosofo Antano Maceinos veikale „Asmuo ir istorija“, prof. Juozo Girniaus veikale „Tauta ir tautinė ištikimybė“. Ateitininkų dvasios vadas kun. Stasys Yla visuomet skelbė tautiškumą krikščioniško humanizmo pagrindu. Mes norime pasipriešinti nihilistiniam kosmopiltizmui, kuris neigia tautą kaip vertybę“.
Prieš keliolika metų vykusiame pokalbyje kunigas Arvydas minėjo, jog vyksta dabartinės Lietuvos „migdolizacija“. Ką reiškia šis jo paties sugalvotas naujadaras? „Į Lietuvą agresyviai besiskverbianti lėkšta vakarietiška kultūra nejučiomis daro didesnę žalą nei darė sovietinis komunizmas. Jis buvo aiškiai matomas kaip priešas ir buvo galima jam pasipriešinti. Amerikietiška vakarietiška kultūra yra jaunuomenei labai patraukli, matoma kaip modernizmo ženklas, ji subtiliai, tarsi nepastebimai griauna tas pačias vertybes, kurių agresyvusis komunizmas nesugebėjo sugriauti“.

The post Kardinolas V.Sladkevičius: „Tai jūs tas jaunuolis iš Amerikos, apie kurį tiek daug girdėjau?“ appeared first on Voruta.

Marytė MALINAUSKIENĖ, www.punskas.lt

Biblioteka saugo praeitį ir kuria ateitį. (M. Gormanas)

1906 m. Seinuose įsteigtos „Žiburio“ draugijos tikslai buvo: auklėti lietuvius „lietuviška ir katalikiška dvasia“, šviesti juos lietuviškose mokyklose, įvairiuose kursuose, steigti knygynus-bibliotekas ir mėgėjų teatrus, šelpti neturtinguosius. Draugija buvo įsteigusi Seinuose biblioteką su skaitykla, kuriai vadovavo kunigas A.Savickas. Nuo 1912 m. bibliotekininko pareigas ėjo kunigas Vailionis iš Seinų. Jis spaudinius laikė savo bute. Kai skaitytojas grąžindavo knygą, bibliotekininkas klausinėdavo, koks jos turinys. Šios bibliotekos fondai greit augo. 1910 m. biblioteka turėjo 709 knygas ir 250 skaitytojų.

Punske tuo metu veikė „Žiburio“ filialas. Bibliotekininko pareigas vykdė kunigas M.Simonaitis. 1908 m. Punsko bibliotekoje buvo jau 618 knygų ir 158 skaitytojai. Nuo 1913 m. bibliotekininkas buvo A.Senda iš Alksniakiemio. Skaitykloje buvo ruošiamos paskaitos, koncertai, vaidinimai. Buvo kovojama su vietos alkoholio parduotuvėmis ir užeigomis, rūpinamasi, kad lietuviai būtų tautiškai susipratę ir blaivūs.

Kaimyniniuose Smalėnuose biblioteka su skaitykla atidaryta 1907 m. Atsakingas už ją buvo kunigas J.Katilius. Po metų čia buvo 270 knygų ir 83 skaitytojai.

1907 m. pabaigoje Seinų „Žiburio“ skyrius turėjo jau 8 filialus. Kadangi draugija svarbiausiu uždaviniu laikė švietimą, tai atidarinėjant naują skyrių pirmas žingsnis buvo bibliotekos įsteigimas. Visi skyriai 1909 m. jau turėjo savo bibliotekas. Knygas skaityti imdavo ne tik draugijos nariai. Iš jų buvo imamas mažas mokestis – 5 ar 10 kp per mėnesį. Buvo prenumeruojami laikraščiai ir žurnalai. Knygas ir periodiką pirkta už draugijos narių pinigus. Bibliotekos turėjo patalpas skaitykloms. Čia šventadieniais buvo organizuojami bendri knygų ir laikraščių skaitymai. Čia taip pat rengtos viešos paskaitos ir minėjimai. Laikui bėgant „Žiburio“ draugija turėjo 38 skaityklas ir 58 bibliotekas. Bibliotekėlės nebuvo didelės. Daugelis iš jų turėjo mažiau kaip 500 knygų. Buvę ir tokių, kurios po įsteigimo neįsigijo nė vienos knygos.

Leidinių straipsniuose rašyta, kaip įrengti biblioteką, kokias knygas skaityti. Šiomis temomis rašė S. Tijūnaitis, A. Šmulkštis, kun. J. Vailokaitis. Laikraščiuose buvo rašoma ir apie bibliotekininkų neprofesionalumą.

1914 m. Pirmasis pasaulinis karas sužlugdė prasidėjusį lietuvių tautinį atgimimą ir švietimą. Karui pasibaigus, Seinų inteligentija iš naujo pradėjo rūpintis švietimu ir mokyklų steigimu. Tuo tikslu Seinų kunigai A.Savickas ir A.Petrauskas pasikvietė iš Vilniaus mokytojus S. Tijūnaitį ir kitus. 1915 metų pabaigoje jau veikė mokykla Bubeliuose, 1916 metų pradžioje Seinuose. Greitu laiku Seinų parapijoje jau veikė 7 pradinės mokyklos. Išimtį sudarė Klevų ir Žagarių kaimai, nes tuose kaimuose jau 1908 m. veikė mokyklėlės, vedomos daraktorių. Jos buvo gyventojų išlaikomos. 1918 m. Seinuose pradėjo veikti „Žiburio“ vyrų gimnazija, o 1919 m. atidaryta „Žiburio“ mergaičių gimnazija.

1919–1920 m. įsiliepsnojo vietos lenkų ir lietuvių konfliktas, kurio atgarsiai gyvi iki šių dienų. Uždraustos lietuvių organizacijos („Žiburio“ – 500 narių, „Pavasario“ kuopa – 215, „Blaivybės“ draugija – 300, Šv. Zitos draugija – 93, Dailės draugija „Lyra“ – 30, Lietuvių katalikių moterų sąjunga – 20, „Artojo“ kooperatyvas – 120 narių. Iš viso 9 draugijos su 1300 narių. Taip pat uždarytos abi gimnazijos, kuriose mokėsi 223 mokiniai, pradžios mokykla – 75 mokiniai, uždarytos visos lietuviškos redakcijos, spaustuvė, skaitykla. Tų pačių metų rugsėjį sudegintos lietuvių mokyklų ir bendrabučio knygynėlio knygos. 1919 m. uždarytos lietuviškos mokyklos Ramoniškėse, Klevuose, Bubeliuose, Žagariuose, Burbiškiuose, Radžiūčiuose, Lumbiuose, Skarkiškėse, Dusnyčioje, Vidugiriuose, Aradnykuose, Punske, Vaitakiemyje, Senuosiuose Ramonuose. Iš viso čia mokėsi 657 lietuvių vaikai. „Žiburio“ gimnazija pasitraukė į Lazdijus.

Gimnazija turėjo ir savo biblioteką, kurią sudarė dvi dalys: mokinių ir mokytojų knygos. Knygas bibliotekai buvo aukoję įvairūs asmenys, dažniausiai patys gimnazijos darbuotojai. Gimnazijai besikraustant į Lazdijus daug knygų dingo.

Kaip pralaimėjusi pusė, lietuviai iš naujų šeimininkų patyrė daug skriaudų. Iš šio krašto buvo priversti pasitraukti jo aktyviausi veikėjai. Svarbiausias Punsko ir Seinų krašto lietuvių, gyvenančių Lenkijoje, uždavinys buvo žadinti ir stiprinti savo tautiškumą ir taikiu būdu išlaikyti lietuvybę. Tuo metu visuomenė pradėjo atkakliai kovoti už teisę turėti tautinę mokyklą. Jos nebuvo Suvalkų krašte nuo 1919 m., panašiai kaip Vilnijoje. Savo veiklą išplėtė švietėjiškos draugijos: Lietuvių šv. Kazimiero draugija (LKD buvo įsteigta 1925 m. Vilniuje lietuvių jaunimui auklėti ir globoti) bei Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. 1920–1939 m. Lietuvos Respublikos vyriausybė daug dėmesio skyrė lietuviškumui prarastose žemėse palaikyti – finansavo švietimą, leidybą. Bet vis vien nebuvo lengva. Lietuvių draugijų įsteigtos mokyklos buvo sistemingai uždarinėjamos. Po 1932 metų nelabai buvo galima įkurti privačias mokyklas. Tuo metu nebuvo draudžiama steigti skaityklas. Joms atidaryti užteko formalių pareiškimų. Pigiau atsieidavo ir jų išlaikymas. Ilgokai skaityklos-bibliotekos kaimuose buvo užmokyklinis auklėjimo ir kultūrinio gyvenimo židinys.

1932 m. įsteigta Seinų skaitykla. Seinuose skaitykla veikė Napoleono gatvėje Nr. 1, išnuomotoje už 35 zl patalpoje. Jai vadovavo St. Petruškevičius, gyvenantis Seinuose, Zavadzkio g. 13. Skaitykla veikė sekmadieniais, šventadieniais ir turgaus dienomis (trečiadienį ir penktadienį). Šventadieniais joje lankydavosi 40–50 žmonių. Per pirmuosius 6 mėnesius skaitykloje lankėsi apie 100 asmenų ir naudojosi apie 100 knygų bei apie 10 pavadinimų periodinių leidinių, gautų iš LKD centro.

Suvalkų apskrityje viršaitis pareikalavo, kad Seinų policija sektų vedėją St. Petruškevičių. Seinų policijos komendantas Kustal rašė, kad Petruškevičius yra moralus žmogus, bet politiškai įtartinas, kaip ir jo tėvas Vincas. Policija po stebėjimų pranešė, kad skaitykla nerengia nelegalių lietuvių susitikimų ir neužsiima politine veikla bei propaganda. Dirba tik švietėjišką darbą.

1932 m. gruodžį skaitykla buvo perkelta į naujas patalpas Kreivojoje g. 1. Už jas LKD centras mokėjo 10 zl per mėnesį.

Seinų skaitykla buvo lietuvių jaunimo sueigų vieta. Čia jie skaitydavo naujausią spaudą bei knygas. Lietuviškos knygos buvo sunkiai gaunamos. Jas atveždavo iš Vilniaus knygyno, kuriame buvo parduodamos tik valdžios cenzūruotos knygos. Necenzūruotos buvo konfiskuojamos. Knygos buvo labai brangios ir mažai kas jas galėjo įsigyti.

1933 m. Seinų skaitykla per Rygą legaliai gavo iš Lietuvos periodinių leidinių ir užsienio spaudos lietuvių kalba. Skaitytojai ją labai vertino.

1933 m. birželį skaityklą suremontuota. Ji pasidarė jauki. Pakilo nuomos mokestis. 1934 m. Seinų LKD viešoji skaitykla šventė dvejų metų veiklos jubiliejų. Abejus metus jai vadovavo St. Petruškevičius. Skaitykloje lankėsi apie 3,5 tūkstančio skaitytojų. Prie jos veikė LKD narių sudarytos artistų ir choro sekcijos. Skaityklos patalpos buvo geroje vietoje, netoli bažnyčios. Turėjo atskirą įėjimą. Skaitykla labai gerai veikė. Subūrė nuolatinių skaitytojų grupę. Nuo 1935 m. sekmadieniais 18–19 val. skaitykloje vykdavo pasiskaitymo valandėlės. Jos sulaukė plataus atgarsio visuomenėje.

1936 m. lenkų valdžia ėmė varžyti LKD skyriaus, taip pat bibliotekų veiklą. 1936 m. Seinų skaitykla tikriausiai buvo uždaryta. Lietuvių draugijų skaityklų-bibliotekų plėtimą Lenkijos valdžia laikė šovinistine kampanija, kenkiančia valstybės saugumui ir pasienio tvarkai.

Be kultūrinio darbo, skaityklų vedėjai dirbo ir visuomeninį, tautinį darbą. Apie 1940–1950 metus skaityklos steigtos ten, kur visiškai nebuvo lietuviškų mokyklų, tai yra Punske, Seinuose, Vaitakiemyje. Knygomis bei kitomis priemonėmis jas aprūpino ir finansiškai išlaikė LKD ir „Ryto“ centras. Nebuvo jos gerai aprūpintos, nes dažnai trūkdavo lėšų. Skaityklų vedėjai turėjo patarti žmonėms įvairiais klausimais. Mokė juos lietuvių kalbos, geografijos, tikybos, vedė diskusijas aktualiomis temomis. Dėl to darbuotojams buvo organizuojami lavinimosi kursai.

Vaitakiemio kaimo skaitykla minima 1933 m. pranešime, kuriame rašoma, kad skaitykla neturi skolinamų knygų, nes Suvalkų apskrities viršininkas neleidžia užsiimti tokia veikla. 1935 m. pranešime rašoma, kad J. Stanelis, gyvenantis Vaitakiemyje, yra lietuviškos skaityklos vedėjas. Skaitykla tais metais buvo perkelta iš A. Aleksos į J. Stanelio namus. Vos perkėlus skaityklą buvo padaryta krata ir konfiskuota apie 60 knygų. Dalis iš jų buvo Stanelio nuosavybė. Skaitykla savo darbą baigė 1936 m. gegužės mėnesį.

Skaityklų darbo sąlygos buvo nelengvos. Nuolatos joms grėsė įvairių tikrintojų bei policijos savivaliavimas. Be to, dirbti trukdė Seinų bei ypač Vaitakiemio ir Seivų „išverstarankoviai“, bendradarbiavę su lenkų kolonistais, priklausiusiais lenkų karinei organizacijai „Šauliai“ („Strzelcy“), kuri buvo įsikūrusi Seivų dvarelyje.

Literatūra:

1. Petras Vitkauskas „Lietuvių draugijų veikla Punsko ir Seinų krašte“. Punskas, „Aušros“ leidykla, 2001. 2. Jolanta Dapkevičiūtė „Knyga Seinų-Punsko krašto lietuvių kultūroje“. Diplominis darbas.

The post Seinų ir Punsko krašto bibliotekos XX amžiaus pradžioje appeared first on Voruta.

Sigitas BIRGELIS, punskas.pl

Kas šiomis dienomis susimąsto apie Oskarą Milašių? Retas tik gūžtelėja pečiais, o tie, kurie domisi literatūra, renkasi savo menkystei artimus kūrinius – ankstyvą poeto kūrybą. Nedaug žinome apie Oskaro Milašiaus pranašystes ir kad jose kalbama, tarp kitko, ir apie Seinus.

Antai garsiojo viduramžių pranašo Mišelio de Nostradamo (Michel de Nostredame) pranašavimai plačiai pažįstami pasauliui. Jie abstraktūs, laisvai pritaikomi įvairiems laikams ir įvykiams. Milašiaus pranašystės kitokios. Jis drąsiai kalba apie artėjančius šio pasaulio įvykius.

Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz) – kas jis? Neeilinė ir lietuviams, ir prancūzams asmenybė? Lietuvių, o gal lietuvių-prancūzų, prancūzų-lietuvių poetas, intelektualas, simbolistas, mistikas, pranašas? Lietuvių istoriografijoje galime perskaityti, kad O. Milašius – tai lietuvių kilmės prancūzų poetas. Ar pagrįstai? Airijos dramaturgas Samuelis Beketas (Samuel Barclay Beckett) rašė anglų kalba, vėliau (nuo 1945 m.) prancūzų, bet niekas jo nevadina airių kilmės anglų ar prancūzų literatu. Pavyzdžių galima ieškoti ir arčiau. Antai M. Daukša kūrė lenkiškai, Jonas Radvanas – lotyniškai, bet jie neginčijamai lietuvių rašytojai.

Žinome, kad Oskaras Milašius gimė 1877 m. Čerėjos dvare (Baltarusijoje) bajorų šeimoje. Tikėtina, kad šis dvaras buvo Sapiegų giminės tėvonija, kurią 1802 m. nupirko Oskaro prosenelis ar senelis Juozapas Milašius. Tai davė pradžią baltarusiškajai Milašių giminės šakai. Milašiams priklausė dvarai Mogiliovo, Vitebsko ir Minsko gubernijose. Vyresnioji Milašių šaka Lietuvoj įsikūrusi nuo XIII amžiaus Labūnavos, Serbinų ir Anuševičių dvaruose (dabartiniame Kėdainių raj.). Tai lietuviškoji šaka. Seni šios šakos dokumentai liudija, kad Milašiai kilę iš Loznicos serbų valdovų giminės. Tiek apie Milašiaus giminės medį.

Įsidėmėtina, kad būsimasis poetas, būdamas bajorų kilmės, buvo auklėtas lenkų dvasia, kas tais laikais buvo normalu. Lenkiškumas O. Milašiaus nepatraukė. Nuo vaikystės jis jautėsi esąs lietuvis, pradėjo tolti nuo lenkų tautos ir kultūros. „Keistuolis tėvas įskiepijo man pagarbą lietuviškai mūsų giminės kilmei, taip pat ir nepasitikėjimą Lenkija, lydėjusį mane visą gyvenimą. (…) aš priklausiau labai senai lietuvių šeimai, sulenkėjusiai, kaip ir visos mūsų krašto didikų šeimos“, – rašė O. Milašius.

Poetas ne kartą didžiavosi lietuvių kalba ir lietuviais: „Lietuviai valstiečiai, praslinkus 20 tūkst. metų, tebekalba šventąja brahmanų kalba. Dainose tebeskamba pirmykščio arijų pasaulio siela, rytmetinę žvaigždę lietuviai tebevadina Aušrine, kaip kitados asirai. Lietuvių kalba, tautosaka, mitologija – raktas į Europos praeitį.“

Panagrinėkime, kas O. Milašiaus tėvai. Tėvas Vladislovas Milašius buvo išdidus ir ūmaus charakterio žmogus. Jis vedė žydaitę Rozaliją Mariją Rozental. Ilgą laiką dėl tėvo giminės priešpriešos ir paniekos jie gyveno nesusituokę. Apie tėvus O. Milašius rašė: „Tėvas medžiodavo Afrikoje, Čerėjoje bandė skraidyti balionu. Kartais jis sirgo persekiojimo manija. Auginosi plaukus, nudribusius iki juostos, kiauras dienas sėdėdavo rūsyje, apsikabinęs išgaląstą kirvį. Vieną sykį mėgino padaryti charakiri senovišku kardu (…). Tėvas nekentė dvasininkijos.“ Oskaro motina Marija Rozental, lenkų kilmės žydaitė – buvo rabino duktė. Oskaras ją apibūdina tokiais žodžiais: „Ji neišpažino jokios religijos. Mane persekiojo savo saldžia žydiška meile. Materialistiška ir nesuprantama motinos meilė man taip įkyrėjo, kad norėdamas išvengti emocijų, kurias sukeldavo jos artumas, anksti ėmiau slapstytis nuošaliose parkų ir sodų vietose.“ Pagal žydų tradiciją, tautybė paveldima iš motinos, bet motinos tautai Milašius nereiškė simpatijos ir su ja pats nesitapatino.

1899 m. Milašių šeima persikėlė į Paryžių. Oskaras, baigęs licėjų, studijavo Rytų kalbas, tarp jų ir hebrajų. Išmoko keletą Europos kalbų, kuriomis kalbėjo laisvai. Būtų galėjęs lengvai rasti tvirtą pripažinimą Lenkijoje. Užteko tik „nueiti ir apsivainikuoti Varšuvoje su daugeliu kitų lietuvių iš mano pasaulio. (…) Aš tikėjausi atliksiąs naudingesnį darbą, pasilikdamas po kukliu lietuviškuoju kryžiumi“. Apie lenkus rašė: „(…) visoje Europoje nėra kvailesnio, nieko taip giliai nuklimpusio smulkmeniškoje tarpusavio neapykantoje, kaip lenkų šlėkta (…). Melagystė, suktumas augte įaugo į lenko kraują. Patys dejuoja, vaidina kankinius, bet su didžiu įžūlumu skriaudžia tautines mažumas.“

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, O. Milašius kviečiamas dirbti Lietuvos atstovybėje Paryžiuje. Čia jis rašo: „Aš būčiau laimingas, pagal savo išgales galėdamas prisidėti, grąžinant taiką mūsų brangioje Lietuvoje, taip skaudžiai nukentėjusioje“. O. Milašius dirbo Lietuvai išsijuosęs. Kun. Pijus Bielskus apie jį rašė: „(…) geresnio pasiuntinio už Milašių sunku rasti ir norėti. Tas žmogus dvasia ir kūnu pamilęs tėvynę Lietuvą, jos laisvę, nepriklausomybę ir atgimimą“. Ne kartą O. Milašius yra pasakęs, kad „vardas Lietuva užvaldė jo protą ir jausmus“.

O. Milašius rašė prancūzų kalba, nes šią kalbą geriausiai išmanė, Prancūzijoje gyveno, ėjo mokslus. Vertė į prancūzų kalbą lietuvių liaudies pasakas, dainas, savitai jas perkurdamas ir papildydamas. Žavėjosi Vinco Kudirkos asmenybe, jo poezija, Juozo Tysliavos kūryba, Kazio Šimonio ir M. K. Čiurlionio paveikslais.

Pirmasis O. Milašiaus eilėraščių rinkinys „Poeme de Desadences“ pasirodė 1899 m. Vėlesnieji jo rinkiniai „L’Amcrieuse Initiation“, „Sept Solitydes“, „Les Elemen“ užtikrino jam garbingą vietą tarp žymiausių prancūzų poetų.
O. Milašiaus gyvenimą lydėjo vienatvė ir kančia. Paskutiniais gyvenimo metais jis pasitraukė iš žmonių tarpo. Mirė 1939 m. kovo 2 d. Fontenblo.

 ***

 Palyginti nedaug kalbama apie O. Milašiaus pranašystes. 1914 m. gruodžio 14 d. jis, būdamas pilno proto ir visiškai budrus, pajuto visame kūne neįtikėtiną pasikeitimą, lyg galėtų pakilti ir skristi erdvėje. Apie tai jis rašė: „Po valandėlės aš jau buvau netoli didžiulio melsvomis miglomis apgaubto kalno viršūnės, o tos miglos buvo neapsakomai švelnios ir perregimos“. Oskaras dėl regėjimų nejautė pasididžiavimo. Jis laikė save menku, silpnu ir nuodėmingu, nežinojo, ar tai ateina iš Aukščiausiojo, ar tai tik piktojo gundymai, apgaulė, liguistas apsirikimas, senatvės požymis? Ėjo bažnyčion, klaupėsi prie klausyklų, nusižeminęs išpažino kaltes. Ilgainiui suprato, kad ateitis atskleista ne tam, kad ji baugintų žmones, bet kad niekada neišsipildytų.

Įdomios O. Milašiaus pranašystės apie artėjantį karą ir jo padarinius. Lenkijos ir Vokietijos karas daug kam atrodė neišvengiamas. Nereikėjo aiškiaregių. Žinia buvo, kad Vokietija nenurims dėl „koridoriaus“, o lenkai jo neatiduos. Milašius pranašavo, kad, „jeigu karas kiltų vėliau nei 1933 m., jo pasekmės būsią žiaurios, peržiūrėta bus daug tarptautinių sutarčių.“ 1933 metai nubrėžia takoskyrą. Hitlerio atėjimas į valdžią yra vienas iš lemtingiausių tragiškų XX a. momentų. Vėliau Milašius pranašauja, kad „karas prasidės 1939 m. iš keturių pakto“. Pasak Milašiaus, „per keliolika dienų žlugs pilsudskinė Lenkija. Šis smūgis Lenkijai daug kainuos, bet proto neduos.“

Pasak O. Milašiaus „neliks ir Lietuvos. Ji daug kentės už negimusių kūdikių žudymą, pederastų, homoseksualistų, sodiečių nuodėmes (…), besaikį malonumų ieškojimą (…). Tūkstančiai lietuvių patirs ašaras, kalėjimą, bus išrauti ir perkelti į amžiną ledą ir sniegą. (…) Kadangi lietuviai per daug mylėjo žemiškąją tėvynę, svetimų engėjų bus išmokyti neturto“.

Įdomi yra Milašiaus užuomina, kad Lietuva atsiims prarastas žemes su sostine Vilnium.

Milašius pranašauja, kad „Prancūzija bus padalinta pusiau, o Paryžius vergaus vokiečiams“. Tiksliai taip ir įvyko. Vokietija okupavo tris penktadalius Prancūzijos, likusią teritoriją palikdama Viši režimui, kuris buvo nacių marionetinė valstybė.

Pasak pranašo, „nieko gero laukti negali ir hitlerinė Vokietija. Ji žlugs. Kazokų raitelių kanopos mindžios Berlyno gatvių akmenis. Valstybė bus išdraskyta. Norės susijungti, bet neturės valios. Ji ilgam neteks savo sostinės, bet… amžiams Vokietija nebus pasmerkta. Per karą ir po jo Anglija nusilps, praras savo kolonijas Indijoje.“

Milašius užsimena ir apie artėjantį holokaustą, kad „hitlerinė Vokietija išžudys daug žydų, bet ir iš jų pačių bus pareikalauta lygiai tiek pat aukų.“ (Žydų žuvo 6 mln., vokiečių 6,5 mln.) Įsimintina ir tai, kad „kai kuriems lietuviams bus siaubinga prisiminti, kad prisidėjo prie žydų žudymo. Galiausiai žydai vėl turės savo valstybę“.

Pagal Milašių, žmonės gaus baisų, viską griaunantį ginklą. „Užteks vos saujelės tos medžiagos, o miestai virs pelenais, geležis sutirps į vašką, akmenys liepsnos kaip popierius. Ginklas bus daug kartų baisesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus galima sunaikinti žemę. (…) Žemė degte degs. Žolė šimtmečiais neaugs.“

Milašius pranašavo, kad nieko gero negalima tikėtis ir po karo. „1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nuodėmės, dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siaurės vandenys, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa. Žmonės ims šnekėti apie pasaulio galą. (…) Pirmieji pasaulio pabaigos ženklai pasirodys JAV.“

Kalbėdamas apie Lenkiją Milašius pranašauja: „Lenkiškas katalikiškas tikėjimas, prisotintas atgimusiu fanatizmu, dar kartą pakels galvą. Ilgą laiką čia bus nei šiokia, nei tokia taika, bet šioji taika lenkus labiau išvargins nei karas. Lenkai šauks „Laisvės, laisvės“ (…) Lenkija paskęs šiurpesnėje anarchijoje negu Žečpospolitos laikais.“

Milašius perspėja lietuvius: „Jei klestės paleistuvystės, girtavimai, visokie iškrypimai, neapykanta, masinis melas, masinės vagystės, pridengtos tariamos tiesos vardu, tai (Lietuvos – red.) sunaikinimo bausmė artėja sparčiais žingsniais“. Išsigelbėjimo jis pataria ieškoti sekant Pranciškų Asyžietį ir Izidorių Artoją. Kitų tikėjimų žmonėms sektinas būtų Vydūnas.

Yra viena Milašiaus pranašystė dėl Seinų. „Lenkija stiprės, geis atkurti senąją valdžią, bet nepasimokys iš praeities klaidų. Seinuose ir kitur uždraus lietuviškai melstis, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus.“

Lietuvos konsulato Paryžiuje nariai netikėjo Oskaro Milašiaus regėjimais. Daug pranašysčių išsipildė neįtikėtinai tiksliai. Kai kurios ateities vizijos gal dar prieš mus? Pagal Milašių, dėl kažkokių priežasčių dalis Mėnulio nukris ant Žemės. Pasikeis jos išvaizda, išnirs Mėnulio jūra. „Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis žemynų vaizdas.“ Žiauri revoliucija kils JAV. Rusijos 1917 m. revoliucija, palyginti su ta, atrodys kaip vaikų žaidimas. Amerikos laukia sunaikinimas ugnimi ir Anglijos sunaikinimas vandeniu. Visa tai įvyksią, jei žmonija nepasitaisys ir nesugrįš prie Dievo.

Pasak Milašiaus, „JAV materializmas pakerta bet kokį idealistinį nusiteikimą. (…) Dvasiniai reikalai amerikiečiam nerūpi. JAV net ir kapines pavertė pelninga įmone. Mokslas, menas, literatūra, kultūra, dora, religija – viskas pajungta tik pinigui.“

„Aš bijau galvoti, tačiau Mėnulio jūra gali neaplenkti ir Lietuvos, ne tik jos kaimynų“, – pranašavo Oskaras Milašius.

The post Oskaras Milašius – mistikas ar visų laikų pranašas? appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Programoje:

LMA Prezidento akad. prof. habil. dr. J. Banio sveikinimas

Įžanginis žodis – akad. prof. habil. dr. Vaidutis Kučinskas

Metraščio „Terra Jatwezenorum“ 11 tomo pristatymas

Akad. prof. habil. dr. Arvydas Matulionis

Metraščio vyr. redaktorius S. Birgelis

Pranešimai:

Prof. dr. Bronius Makauskas „Suvalkų sutartis – didysis lūžis bendros Respublikos sampratoje“

Akad. prof. Gediminas Motuza Matuzevičius „Jotvingių kraštas geologų akimis”

Knygos „Jurgis Kriščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“ pristatymas

Akad. prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis

Knygos sudarytoja Rita Pauliukaitienė

Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas „Punsko krašto lietuvių padėtis. Aktualijos“

Punsko folkloro ansamblio „Alna“ koncertas

The post Balandžio pabaigoje Vilniuje bus pristatomas „Jotvingių kraštas“ appeared first on Voruta.

Sigitas BIRGELIS, punskas.pl, „Dzūkų žinios“, Nr. 10 (8468)

Kas yra tas Punskas, kad jis toks žinomas, kokias paslaptis mena, kokias istorijas galėtų pasekti. Atvykę į Punską lenkai nustemba neišpasakytai. Štai, nors dar Lenkijoje, tačiau jie pasijunta lyg būtų kitoje šalyje. Viskas čia jiems kitoniška: kalba, žmonių papročiai, kultūra, kitas istorijos ir kultūros paveldas. Juos stebina dvikalbiai vietovių pavadinimai, įmonių lentos, skelbimai, reklama ir užrašai lietuvių kalba. Gatvėse, parduotuvėse ir įstaigose lenkų kalbos čia gali ir neišgirsti. Punske daug įdomių dalykų galima pamatyti, tačiau ne kelias valandas, o bent porą dienų tam reikėtų skirti.

Galima pasamprotauti, kas bendro tarp Punsko ir Varšuvos? Varšuva, žinia, oficiali Lenkijos sostinė, o Punskas tik maždaug prieš 60 metų žiniasklaidos buvo pramintas Lenkijos lietuvių sostine. Kitados Punskas buvo miestas, dabar tai ne visai 1,3 tūkst. gyventojų turintis bažnytkaimis. Miesto teises, patiems miestelėnams prašant, prarado XIX amžiuje. Varšuvoje šiuo metu gyvena per 1,7 mln. žmonių. Miesto teises ji gavo prieš 720 metų ir neprarado jų ir šiandien. Ir Punskas, ir Varšuva ypač gerbia karalių Žygimantą III Vazą. Punskiečiai už tai, kad jis 1597 m. karališku dekretu įsteigė Punsko parapiją, o varšuviečiai, kad tuo pačiu metu (beveik tais pačiais metais) Lenkijos sostinę iš Krokuvos perkėlė į Varšuvą. Karalius tai padarė, be abejo, ne tam, kad atsidurtų arčiau Punsko. Varšuvos senamiestyje jo garbei stovi didinga kolona, o Punske jo vardu pavadinta viena gatvė.

Kas šiandien Lazdijuose žino girininką Stanislovą Zalivskį? Jo vardas per keturis šimtmečius ir Punske buvo gerokai primirštas. Tik prieš trejus metus, švenčiant parapijos įkūrimo 420-ąsias metines, visuomenė jo atminimą pagerbė memorialine lenta bažnyčios šventoriuje.

Punsko parapijos kanceliarijoje yra saugomas karaliaus Žygimanto III Vazos parapijos steigimo dokumentas, kuriame rašoma: „<…> kilmingasis Stanislovas Zalivskis, Livo vėliavininkas, mūsų Merkinės, Lazdijų ir Seivų miškų valdytojas, dėl savo pamaldumo Dievui ir labai uoliai siekdamas Jo garbės, mums priklausančiame Naujojo Punsko kaime, esančiame mūsų Merkinės, Lazdijų ir Seivų miškų urėdijoje, Romos katalikų tikybos šventovę savo lėšomis pastatė ir paprašė, kad mes šiam maldingam darbui ir kūriniui pareikštume savo pritarimą, kad saugotume jį savo autoritetu ir kad šios bažnyčios įsteigimą teisėtu ir mums priimtinu pripažinti bei gėrybėmis ir pajamomis apdovanoti ir aprūpinti teiktumės. Mes savo ruožtu pritardami šiam Dievo garbei skirtam kūriniui, o juo labiau matydami jo būsimą naudingumą Bažnyčiai, minėtame Naujojo Punsko kaime minėto kilmingojo Stanislovo Zalivskio pastatytą šventovę pripažįstame esant teisėta, mums priimtina, steigtina ir apdovanotina, tad šiuo raštu ją iškilmingai steigiame ir apdovanojame.“

Minėtame karaliaus rašte skaitome, kad Punsko klebonas turi būti lietuvis arba lietuviškai kalbantis. „Nuo dabar kiekvieną kartą, kai šios bažnyčios klebono postas dėl mirties ar dėl atsistatydinimo bus laisvas, mes ir mūsų šviesiausieji įpėdiniai pasiliekame sau teisę skirti kleboną lietuvį arba mokantį lietuvių kalbą.“ Nuo karaliaus laikų iki mūsų dienų tik vieną kartą Punsko klebonas lietuviškai kalbėti nemokėjo. Tai buvo tamsiausi laikai per visą Punsko parapijos istoriją.

Virš Punsko miestelio stiebiasi iškilūs Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo bažnyčios bokštai. Tai trečia Punsko šventovė. Kaip užrašyta 1829 m. kronikoje, pirma sudegė kartu su miestelio namais. 1772 m. buvo pastatyti nauji maldos namai, kurie po ne visai 100 metų susilaukė to paties likimo. Mūsų dienomis stovinti bažnyčia statyta prieš 138-erius metus. Šventovės vidaus interjeras laikui bėgant keitėsi. Nepaprasto grožio bažnyčios didysis altorius yra pagamintas iš ąžuolo pagal vysk. Antano Baranausko nurodymus. Jo autorius garsusis altorių meistras Adomas Karalius.

Punsko parapijoje darbavosi daug iškilių kunigų, tarp jų buvo aušrininkas, knygnešių ir daraktorių globėjas, literatas Simonas Norkus, žymus visuomenės veikėjas Motiejus Simonaitis, kovotojas dėl lietuvybės, partizanų globėjas Antanas Žievys ir kt. Šiuo metu Punsko parapijos klebonas yra Seinų bazilikos bei Vilkaviškio katedros garbės kanauninkas, kunigas Česlovas Juozapas Baganas. Jam talkina jaunas kunigas iš Lietuvos – Povilas Slaminis.

Punsko bažnyčios paunksnėje, apsuptas medžių, koplytėlių ir gėlių, stovi senus laikus menantis pastatas, svarbus architektūros paminklas „senoji klebonija“. Nuo 1995 m. jame veikia muziejus, kuriame kiekvieną vasarą rengiama vis kitokia paroda. Lankytojų dėmesį patraukia apeiginio meno skyrius, sodai, margučiai, verbos, derlinių vainikai, eglutės papuošalai, tautodailės galerija ir kt. Audimui skirtame kambaryje stovi staklės, rateliai, skietai, vytuvai ir įrankiai linams apdoroti, kraitinės skrynios, kraičio skrynios bei kraitkubiliai. Kitose patalpose yra eksponuojami namų apyvokos bei interjero daiktai: lovos, spintos, rankšluostinės, geldos, medinės tarkos, kočėlai, lygintuvai ir pan.

Panašių lankytinių objektų Punske yra nemažai. Tai senų amatų centras „Šimtavirvis“, Punsko lietuvių kultūros namuose veikiantis Juozo Vainos etnografinis muziejus, Punsko krašto etnografinė sodyba, dažniau vadinama skansenu. Čia stovi iš gretimo Vaitakiemio kaimo perkelta XIX–XX a. stuba, kluonas, tvartas ir svirnas. Gyvenamajame name įrengtos ekspozicijos, kluone vyksta Klojimo teatrų festivaliai ir spektakliai, rengiami koncertai.

Kultūrinių renginių Punske „nors grėbliu stumk“. Plačiausiai žinomos Punsko dienos ir Žolinės atlaidai, kuriuose dalyvauja kartais net ir keliolika tūkstančių žmonių. Dalyvauti šv. Mišiose, pasižiūrėti procesijos ir gražių derlinių vainikų bei įsigyti liaudies dirbinių ar maisto produktų čia pat, bažnyčios aikštėje, šurmuliuojančioje mugėje atvyksta daug turistų iš Lenkijos ir Lietuvos. Daug dalyvių sulaukia taip pat kiti Punsko dienų renginiai – „Duonos, medaus ir pieno šventė“ bei įvairių folklorinių ir estradinių grupių koncertai.

Kultūrinių renginių Punsko krašte gausu visus metus. Kažkas suskaičiavo, kad įvairiuose meno, dainų ir šokių kolektyvuose dalyvauja kas ketvirtas šio krašto gyventojas, t. y. daugiau kaip 1000 žmonių. Vien Punsko lietuvių kultūros namuose per metus surengiama per 40 koncertų! Tačiau Punskas tai ne tik kultūros, bet ir švietimo bei leidybos centras. Čia yra leidžiama „Aušra“ – dvisavaitinis Lenkijos lietuvių leidinys, veikia „Aušros“ leidykla, kurioje jau pasirodė daugiau kaip 400 knygų, albumų, vadovėlių lietuviškoms mokykloms ir kt. spaudinių.

Pirmoji švietimo įstaiga Punske įkurta prieš 420 metų. Tai buvusi parapinė mokykla. Lietuviškų mokyklų šiame krašte kitados buvo daug. Dabar liko vos kelios. Svarbiausias yra Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus, kuris 2019 metais įvertintas F. Bortkevičienės Kalbos premija. Ši sidabrinė mokykla tai šio krašto pasididžiavimas ir pažiba. Pagal reitingus, licėjus lenkia ne vieną Varšuvos ir kitų Lenkijos didmiesčių vidurinę mokyklą. Šiais metais jis buvo 6 Palenkės vaivadijoje ir 209 Lenkijoje!

Miestelio centre baigia nykti daugiau kaip prieš 100 metų statyta medinė žydų sinagoga – viena iš nedaugelio tokių Lenkijoje. Jos būklė apgailėtina. Nunykę maldos namai jų savininkui – Lenkijos žydų bendruomenei – atrodo, nelabai rūpi. Yra žinių, kad žydai į Punską atvyko prieš beveik 400 metų. Leibas Šperlingas ir Albertas Kiršas žydų kalba Niujorke išleistoje knygoje taip prisimena prieškarinį Punską: „Punskas buvo nedidelis štetl – žydiškas miestelis, apsuptas gražių pievų, turtingas skurdo. Jame gyveno apie 70 žydų šeimų, kartų kartom prisirišusių prie menkos žemės ir prie savo ramaus, nuoširdaus gyvenimo.“  Miestelio pakraštyje prie kelio Ramonų kaimo link yra žydų kapinės. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai vertė vietinius gyventojus naikinti šių kapinių antkapius, kurie buvo naudojami vietiniams keliams grįsti. Šiuo metu žydų kapinėse galima aptikti keliolika antkapinių paminklų likučių. Punsko žydų likimas buvo toks pats, kaip ir Lietuvos žydų.

Viename straipsnyje Punsko aprašyti neįmanoma. Daugiau apie jį bei etninių žemių lietuvių gyvenimą galite pasiskaityti internetiniame žinių portale punskas.pl.

The post Sigitas Birgelis. Punskas – Lenkijos lietuvių sostinė appeared first on Voruta.

www.punskas.pl

Neseniai rašėme apie mūsų krašto ūkininkų, kurių žemė yra kitapus sienos, rūpesčius. Plintant virusui, siena buvo uždaryta ir žemdirbiai negalėjo (ir toliau negali) pradėti lauko darbų. Kovo 31 d. Lenkija įvedė tam tikrų lengvatų sieną kertantiems ūkininkams. Jiems nereikėtų atlikti karantino, tačiau būtina turėti artimiausios sienos perėjos komendanto leidimą.

Ūkininkams reikėjo dar gauti Lietuvos valdžios sutikimą. Iniciatyvos ėmėsi Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas, kuris šiuo reikalu raštu kreipėsi į Lietuvos ministro pirmininko kanceliariją.

Lietuvos žemės ūkio ministro sprendimo nekantriai laukė 102 ūkininkai iš Seinų, Punsko, Rūdelės ir Vižainio valsčių. Kiekviena savivaldybė pateikė po vieną pasienio punktą, kuriuo žemdirbiai galėtų naudotis. Punsko valsčiuje pasirinkta Kreivėnų perėja (ja galėtų naudotis 47 mūsų ūkininkai).

Kaip mus informavo Punsko valsčiaus viršaitis, Lietuvos valdžia atsisako leisti Lenkijos ūkininkams kirsti sieną ir dirbti laukus Lietuvos pusėje. Vytautas Liškauskas kelis kartus kalbėjo telefonu su premjero kanceliarijos pareigūnais, bet išgirdo, kad Lietuvos žemės ūkio ministras dėl objektyvių priežasčių – koronaviruso infekcijos Lazdijų rajone ir didelio norinčių kirsti sieną ūkininkų skaičiaus, Lenkijos savivaldybių prašymo svarstyti vyriausybei net nepateikė.

Punsko valsčiaus viršaitis siūlo ūkininkams teikti prašymus individualiai. Tuoj po Velykų jis ketina dar kartą šiuo reikalu kalbėtis su Lietuvos vyriausybe.

The post Lietuva nesutinka įsileisti Punsko ūkininkų appeared first on Voruta.

Vincas Baliūnas, Julija Baliūnaitė, Juozukas Jonas Baliūnas, motina Rožė Pečiulytė-Baliūnienė, Emilija Baliūnaitė ir Veronika Baliūnaitė apie 1933 m.

Ronaldas JANKAUSKAS, e-ausra.pl

Dar ir dabar atsimenu, kai būdamas šešerių metukų vieną dieną atsikėliau labai anksti, nes išgirdau, kad mano mama kalbasi su kažkuo mobiliuoju telefonu. Tuomet nesupratau, kodėl ji sparčiai apsirengė ir kažkur išvažiavo. Kas vyko po to, jau nedaug beprisimenu, bet niekada neužmiršiu tos akimirkos, kai ašarų pilnomis akimis dar kartą pažvelgiau į mano prosenelio karstą, supamą juodai apsirengusių žmonių. Tai buvo 2010 metų balandžio 29-oji. Tą dieną Paliūnuose (kaimas 1920 metais atskirtas nuo Lietuvos demarkacine linija ir priskirtas Lenkijai) mirė mano prodziedulis (prosenelis) Juozas Jonas Baliūnas. Šis darbas skirtas jam atminti.

Jeigu laikas sugrąžintų mus į 1927 metų balandžio 20 dieną, tai toje pačioje sodyboje rastume nerimaujantį vyrą, kuris laukia svarbios žinios. Jo vardas Vincas. Jo nerimo priežastis – numylėta žmona Rožė, kuri neseniai išvyko, palikusi dukrelę ir vyrą namuose. Moteris laukėsi kūdikio. Žinodama, jog pačiai nepavyks pagimdyti, ji pabėgo į Lietuvą. Išvargusi po ilgos kelionės iš Paliūnų kaimelio Suvalkų krašte (Lenkija) į Kauną, ji galiausiai pateko į ligoninę. Ten Rožė sėkmingai pagimdė berniuką – mano prosenelį Juozą.

Juozas jau nuo vaikystės mokėsi, kaip svarbu išsaugoti savo tapatybę ir lietuvybę. Kaimo lietuviai statė kryžius, ruošė įvairius kultūrinius renginius bei spektaklius. Jie visi kartu puoselėjo protėvių papročius ir stengėsi nepaklusti vienų ar kitų okupantų valdžiai, žiauriai baudusiai tuos, kurie nenorėjo atsisakyti savo kalbos ir kultūros. Kaime veikė kelios slaptos lietuviškos mokyklėlės. Juozas augo supamas patriotų, bet ne tokių, apie kuriuos dažniausiai dainuojama. Tai buvo paprasti žmonės, kaimo gyventojai, kurie mažyčiais žingsneliais ir tyliais darbais keitė savo ir gimtinės likimą. Jie giliai mylėjo Tėvynę. Būtent tokių patriotų mums reiktų dabar. Žmonių, kurie žino laisvės svarbą ir suvokia, kad Lietuva išliks tik tada, kai visi puoselėsim lietuvių kalbą, papročius ir perduosim mūsų žinias naujajai kartai.

Bėgant laikui, nerimas kaime augo. Žmonės bijojo okupacinės valdžios. Kaimuose mažai kas priešinosi vokiečiams. Juozas, būdamas paauglys, jau žinojo, kas tai okupacija, teroras, baimė, bet kartu ir laisvė. Klausantis pasakojimų apie karą, nepriklausomą Lietuvą ir partizanus, jam turbūt į galvą ateidavo įvairios mintys, bet kaip vienintelis tėvų sūnus nenorėjo jų nuvilti ir palikti Baliūnų žemės nepažįstamiems, kurie nežino jos istorijos ir nemylėtų jos kaip namų šeimininkas Vincas. Tais laikais ūkis nebuvo vien pinigų šaltinis – tai šeimos paveldas. Sūnus, parduodamas ar palikdamas tėvų žemę, įsmeigdavo jiems peilį į širdį. Dabar jau sunku rasti žmonių, kurie sieja savo namus su žeme, kurią kasdien dirba. Galbūt dėl to tiek daug kaimuose tuštėjančių sodybų…

Juozo gyvenimas staiga pasikeitė, kai namų šeimininko, dzūkiškai vadinamo gaspadorium, vieta liko tuščia. Iš prosenelio pasakojimų, kuriuos vėliau man perdavė mama, žinau, jog tai buvo 1941 metai. Vincas kaip paprastai dirbo tvarte, kai itin greitai po kaimą pasklido žinia, jog Lenkijos lietuviai priverstinai keldinami į Lietuvą. Namuose niekas nesakė: „O mažum (gal) jie pas mus neateis? Mažum paliks?“ Visi buvo pilni nerimo. Niekas neklausė Vinco, ką jis jiems atsakys. Visi tylėjo. Niekas nedrįso kalbėti. Visi tylėjo ir laukė. Galų gale laikas atėjo ir Baliūnų šeimai. Juozas matė, kaip jo tėvą suėmė budeliai po to, kai atsisakė palikti gimtinę. Vincas buvo įkalintas Suvalkų kalėjime, kur jį uždarydavo į  pilną vandens kamerą. Dėl to ir susirgo plaučių uždegimu. Ši liga negydoma virto plaučių džiova. Budeliai nusprendė paleisti Juozo tėvą. Mat susirgęs džiova žmogus niekaip jiems nepakenksiąs.

Vincas Baliūnas apie 1942 m.

Grįžęs namo, Vincas beveik iš karto vėl pradėjo dirbti. Tai galbūt vienas iš geriausių žmogaus užsispyrimo pavyzdžių. Jis, nepaisant sunkaus kosulio, neprarado vilties, jog dar pasveiks, nes kaip kiekvienas tėvas nenorėjo palikti šio pasaulio nepamatęs numylėtų vaikų ir vaikaičių. Dar tiek jam liko patirti, nors jaunystės metai seniai prabėgo…

Baliūnų namuose raudos pasigirdo 1943 metų spalio 17 dieną, keli mėnesiai po to, kai Vincas galutinai atgulė į lovą. Žmogus niekada nežino, kada paskutinį kartą pajaus žolę tarp kojų pirštų, paskutinį kartą nusišypsos, paskutinį kartą pamatys saulėlydį. Klausydamasis tokių istorijų, prisimenu, kad reikia gyventi šia akimirka. Mat kaip tas paskutinis saulėlydis gyvenimas negrįžtamai dingsta, nepaisant mūsų baimių ar norų.

Vinco mirtis atvėrė Juozui naujus gyvenimo vartus. Jam buvo vos 16 metų, o į jį, kaip į globėją, ėmė žiūrėti daug asmenų. Ką toks jaunas lieknas ir akiniuotas berniukas galėjo padaryti? Kaip jam aprūpinti šeimą? Gerai, kad ūkio darbus dirbdavo visi. Visos moterys, vaikai, net senoliai. Tais laikais kaime tikrai tinginių nebuvo, bent jau negalėjo būti, jei norėjo žmogus išgyventi. Niekas net nepagalvodavo apie kokio darbo neatlikimą ar atidėliojimą. Dažnai apie tai mąstau, kai nenoriu daryti kokio nors darbo. Stengiuosi nepamiršti, jog esu laimingas, nes mano šalyje nevyksta karas.

Vinco Baliūno laidotuvės 1943 m.

Deja, išlydėjus Vincą į paskutinę kelionę karas tęsėsi. Ir rusų, ir vokiečių kariai ateidavo pasigrobti maisto iš ūkininkų. Nors Rožė visada maldavo, kad nepaimtų visko ir paliktų nors kiek grūdų ar kiaulių, bet niekas neklausė. Karas visus grūdino. O tai buvo tik pradžia.

Juozo sesers Julijos vyrą Kastantą išvežė į Sibirą. Ten jis po dvejų metų mirė. Šios žinios sugniuždyta moteris kartu su dukra sugrįžo į Paliūnų kaimą pas brolį ir motiną. Po ilgesnio laiko vėl ištekėjo ir išsikėlė į Lenkijos gilumą. Baliūnų namai pradėjo tuštėti. Jau seniai nebuvo juose girdėti kūdikių juoko, kol neišaušo 1947 metų vasara.

Artėjo rugiapjūtė, pražydo liepos, pasigirdo bičių dūzgesys. Žemė pamaži atsigavo po sunkios žiemos. Ne kitaip buvo su pačiu Juozu. Tais metais mano prosenelis vedė Oną Benediktą Tumelytę – savo vaikystės draugę, kurią Juozo motina jau nuo seniai vadino „martuke“. Baliūnai ir Tumeliai buvo kaimynai. Kiekvieną kartą, kai važiuoju aplankyti senelius Paliūnų kaime, prie pat kelio matau seną, apleistą prosenelės Onos tėvų sodybą. Ji stovi vieniša, suniokota, kaip karo palikta žaizda žemėje.

Nors jaunieji niekada nebuvo laimingesni, neilgai jiems teko džiaugtis santuoka. Atėjo 1948 metų ruduo. Tai buvo galbūt patys blogiausi metai Juozo gyvenime. Rugsėjo 13-ąją mano prosenelė atsiminė kaip vieną iš baisiausių jos gyvenimo dienų. Juozą suėmė lenkų kareiviai. Ona liko namuose su Vinco motina, seneliu ir neseniai gimusia dukryte Terese. Suėmimo priežastis – bendradarbiavimas su partizanais. Valdžia įtarė, jog Juozo namuose buvo slepiami ginklai, bet taip nebuvę. Partizanai iš tikrųjų lankėsi pas Baliūnus, nes jų sodyba prie pat sienos. Net atsistojęs ant mažos kalvos gali pamatyti Lietuvos miškus. Baliūnai, kaip ne viena šeima mūsų krašte, dažnai sušelpdavo miško brolius.

Mano prosenelis išbuvo kalėjime beveik metus. Nuolatiniai tardymai ir kankinimai turėjo palaužti žmogaus valią. Juozą be paliovos mušė, palikdavo vandens pilnoje kameroje, lygiai kaip jo tėvą. Jam ten tarp durų buvo sutraiškyti pirštai. Kiekviena kalėjime praleista diena artino Juozą prie jo tėvo likimo. Jis kasdien matė numylėtą žmoną, dukrą, motiną. Meldė Dievą, kad leistų dar bent kartą pamatyti savo tėvų žemę. Budeliai ilgai nepaleido Juozo, nors tas nieko jiems nepasakė, nes iš tikrųjų nieko nežinojo. Kariai tikėjosi sužinoti partizanų vado vardą, pavardę ar slėptuvę. Jie suniokojo Baliūnų sodybą ir dažnai grasino likusiems namuose. Baliūnams atrodė, jog tai niekad nesibaigs. Šį košmarą užbaigė galbūt pats skausmingiausias įvykis. Jau kurį laiką maža Teresiukė labai karščiavo. Namuose aidėjo jos verksmas. Ona, pasiėmus dukrą, traukiniu vyko į artimiausią ligoninę. Deja, mirtis buvo greitesnė. Matyt, danguje vis dar trūko angelėlių… Mažylė mirė. Dabar Juozas jau turėjo savo angelą sargą, mažą pirmagimę, matęs ją vien sapnuose…

Kur bepažvelgtum, buvo tik mirtis, ašaros ir nepakenčiamas skausmas. Juozas, sukandęs dantis, laukė šios kančios pabaigos. Mano proseneliui ne tik sulaužė kaulus, bet ir suluošino dvasią. Jis beveik visiškai palūžo. Pasakojo, jog jau netikėjo, kad išliks gyvas. Viltis  namus pamatyti tapo absurdiška.

Viskas pasikeitė, kai atėjo pavasaris. Žiema praėjo, pasaulis pagaliau vėl pražydo. Kaimuose žmonės ruošėsi sėti javus, girdėjosi paukščių klyksmas. Atrodė, lauke taip gražu, kad neįmanoma liūdėti. Ona kartu su gerais kaimo žmonėmis rankomis sėjo javus. Ji po ilgos darbo dienos pasikėlė nuo žemės, nusišluostė prakaituotą veidą ir ruošėsi eiti namų link, kai tolumoje prie didžiulio medžio pamatė keliuku einantį vyriškį. Jis buvo labai lieknas, išvargęs ir beveik visai žilas. Kai žmogus priartėjo, ji pažino Juozą. Jis pagaliau sugrįžo į namus, pas šeimą. Beveik niekas jo neatpažino. Rudenį iš namų išėjo jaunas lieknas ir akiniuotas berniukas, o sugrįžo nukankintas, pasenęs, žilas žmogus (nors jam buvo tik 22 metai).

Mano mama man pasakojo, jog prosenelis dažnai keldavosi naktį bijodamas, kad ateina budelis, nors nebuvo tokio matęs keliasdešimt metų. Iki pačios gyvenimo pabaigos jį kankino sapnai ir atsiminimai, kuriuos paliko kalėjimas. Be galo didžiuojusi savo prodzieduliu ir noriu jį atsiminti kaip herojų. Gaila, kad neatsimenu jokių jo pasakojimų. Viską išgirdau tik iš mamos lūpų. Mama visada labai atidžiai klausydavosi ir kruopščiai užrašydavo savo senelio atsiminimus.

Juozą paleido dėl įrodymų stokos. Jis sugrįžo namo, ir pagaliau Baliūnai galėjo atkurti savo gyvenimą, pilną juoko, šypsenų ir džiaugsmo. Tačiau gyvenimas nėra pasaka, o likimas mėgsta nustebinti žmogų naujais iššūkiais.

1949 metų spalio 28 diena, 3 valanda. Juozas negali užmigti. Jo galva pilna klausimų: „Kas mane įskundė? Ar tikrai jie mane paleido be jokių pasekmių?“ Tuo metu paaiškėjo tikra Juozo paleidimo priežastis. Pasigirdo garsus bildesys. Ona su vyru atidarė duris ir pamatė saugumiečius. Baliūnams buvo duotos trys valandos susikrauti daiktus. Šį kartą Juozas nieko negalėjo pasakyti, nors tikėjosi, kad galbūt vėl išvengs tremties. Kaip jo tėvas prieš aštuonerius metus. Visa šeima, įlipusi į vežimą, iki paskutinės akimirkos žiūrėjo į numylėtą kaimą, ąžuolus, liepas, gandrų lizdus, kaimynų namus. Greitai viską uždengė miškas. Juozo seneliui plyšo širdis, nes po 80 metų jam teko palikti senolių namus, kur jis tikėjosi užbaigti savo gyvenimo kelionę. Kai dabar važiuoju tuo keliu, keistai jaučiuosi žiūrėdamas į tuos pačius medžius, akmenis, kryžius. Ką jautė tie žmonės, kuriuos privertė keltis iš namų? Iš šios ilgos kelionės jie įsiminė vieną budelių pasakymą: „Žinokite, kad jūs pirmieji, kuriuos išvežame, bet ne paskutiniai!“ Tokia buvo šių trėmimų žiauri tiesa.

Baliūnų šeima spalio 30 dieną buvo pristatyta į Olecko apskrities Gizų kaimą (Lenkija). Ten jie turėjo įsikurti ir pradėti naują gyvenimą. Kelių geraširdžių vokiečių ir lenkų šeimų dėka Baliūnams pasisekė. Gizų kaime Ona ir Juozas susilaukė trijų dukrų ir sūnaus – mano senelio Algio. Gyvenimas lyg pagerėjo. Tačiau su likimu susitaikyti negalėjo Juozo senelis Antanas. Senolis kartais bėgo iš namų beviltiškai stengdamasis rasti kelią į Paliūnų kaimą. Deja, jam buvo lemta amžinai atgulti svetimoje žemėje, toli nuo tikrų namų. Dar ir dabar ten stovi jam skirtas vienintelis akmeninis antkapis su lietuviškomis raidėmis. Kasmet važiuojame jam uždegti „paliūnišką ugnelę“, kad nesijaustų vienišas. Žinau, jog Antanas džiaugtųsi žinodamas, kad jo žemėje toliau kalbama lietuviškai, o jo kapą lanko vis nauja karta.

Olecko apskrities (Lenkija) paliudijimas apie asmenis, ištremtus kartu su Baliūnų šeima

Buvo saulėta, šilta vasaros popietė. Girdėjosi gervių klyksmas ir varlių kurkimas. Juozas važiavo vežimu. Jame sėdėjo vyras. Profesorius, kurį reikėjo pavėžėti namo. Jie ilgokai kalbėjosi apie viską ir nieką, kol nepažįstamasis paklausė apie Juozo šeimą. Mano prosenelis dar to nežinojo, bet aprašydamas savo tremties istoriją jis ją ir užbaigė. Greitai ši istorija buvo paskelbta spaudoje. Profesorius sugebėjo rasti Baliūnams išeitį iš sudėtingos padėties. Netrukus atėjo žinia, jog jiems leidžiama sugrįžti namo. Nežinau, kaip tai pavyko padaryti. Ir niekas kitas negalėjo to sužinoti. Turbūt tai ir liks paslaptis. Taip Juozas su šeima, tik be dziedulio (senelio), sugrįžo į savo gimtinę. Ji buvo kitokia, nei paliko. Kaimo gale atsirado didžiulis kolūkis, o Baliūnų gyvenamosios trobos ir tvarto vietoje buvo belikę vien griuvėsiai. Tik tos pačios liepaitės žaliavo pakelėje. Baliūnų sugrįžimas buvo staigmena visiems, kam pavyko Paliūnuose išlikti. Visi sveikinosi, džiaugėsi. Tuomet keturi maži vaikučiai pirmą kartą pamatė savo protėvių kraštą, kur gimė jų senelis, kur susituokė jų tėvai, kur augo jų tetos, dėdės ir pusbroliai.

Nors kaime veikė vadinamasis dvaras, Baliūnai nėjo į kolūkį, pradėjo patys dirbti, nes norėjo atkurti savo sodybą ir savarankiškai ūkininkauti. Atstatytas ir išsaugotas Baliūnų ūkis išliko iki šiandien. Tais pačiais keliukais dabar vaikščioja mano senelio Algio vaikai ir anūkai. Paliūnuose toliau gyvuoja lietuviška dvasia.

Ir taip priėjome prie šios istorijos pabaigos. Nenoriu minėti prosenelio mirties. Jis ir jo pilnas džiaugsmo ir ašarų gyvenimas gyvas palikuonių prisiminimuose. Baigsiu šią biografiją savo prosenelio gyvenimo santrauka. Juozas Jonas Baliūnas gyvenęs 83 metus. Būdamas jaunas berniukas, prarado tėvą ir atsirado namų šeimininko batuose. Susituokė su savo pasirinktąja Ona, su kuria išaugino keturis vaikus. Buvo įkalintas ir kankinamas, o vėliau ištremtas į Lenkijos gilumą. Galiausiai sugrįžo ir atkūrė gyvenimą Paliūnuose, kur praleido likusią gyvenimo dalį, supamas šeimos ir bičiulių. Nemėgo kur nors važiuoti, palikti namus. Vis sakydavo, kad namie geriausia. Visus norėjo laikyti arti savęs… Visus norėjo saugoti. Mylėjo žmones, mėgo bendrauti su jaunais ir senais (nors gyvenime teko ir nusivilti žmonėmis). Noriu atsiminti savo prodziedulį kaip mylintį Lietuvą, linksmą ir gerą…

Naudojausi J. S. Paransevičiaus sudaryta knyga „Paliūnai“. Informaciją rinkau iš mano mamos Birutės Baliūnaitės-Jankauskienės pasakojimų ir užrašų, mano senelio Algio Jono Baliūno ir prosenelės Onos Baliūnienės atsiminimų. Esu dėkingas už išsaugotus autentiškus dokumentus.

Lietuviai audros verpetuose. Suvalkų krašto gyventojų likimas pokario metais

The post Lietuviai audros verpetuose. Suvalkų krašto gyventojų likimas pokario metais appeared first on Voruta.

Vakarų baltai / aisčiai po 260 metų po Kr. Sudarė E. Jovaiša, dail. L. Leščinskaitė, 2012 m.

Sigitas BIRGELIS, www.punskas.pl

Istorinės žinios apie jotvingius (sūduvius) yra nuotrupinio pobūdžio. Istoriniuose šaltiniuose daugiausia minimi jų karo žygiai bei kunigaikščių vardai. Trūksta tikslesnių duomenų apie jų kalbą, gyvenamąsias ribas, apie jų kultūrą, socialinę bei politinę santvarką. Išnykus jotvingiams, istoriografijoje atsirado labai prieštaringų aiškinimų. Jų klausimu yra rašę E. Henningas, A. Sjoegrenas, J. Sembrzyckis, St. Zajączkowskis A. Kamińskis ir kt. Daugelis mokslininkų sutinka, kad įvairiais vardais vadinti sūduviai, jotvingiai, dainaviečiai yra ta pati giminė – sūduviai. Galimas dalykas, kad pačioje pradžioje skirtingais vardais galėjo būti vadinami tos pačios kilties atskirų sričių gyventojai, pvz., šiaurėje ir vakaruose labiau buvo prigijęs sūduvių vardas, o pietuose — jotvingių ar dainaviečių.

Ilgus amžius lietuvių istoriją rašė ne lietuvių, bet lenkų, vokiečių, o galiausiai – rusų istorikai. Mūsų tautai buvo įpiršta lenkiškoji, rusiškoji arba germaniškoji istoriografija. Istorija tapo svetimųjų ideologine arba politine tarnaite, neretai jų pretenzijoms į baltiškas žemes pagrįsti.

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nebuvo kalbų apie kokią nors etninę Lietuvos istoriografiją. Etninės istorijos nuotrupų pasirodydavo retkarčiais, bet ir jos buvo tendencingai iškraipytos.

Etninės lietuvių kilmės klausimus išsamiau pradėta nagrinėti tik XX a. septintojo dešimtmečio antroje pusėje. Pasikliaujant kalbininkų, archeologų ir antropologų įžvalgomis, 1987 m. buvo parengtas ir Mokslų akademijos Istorijos institute išleistas rinkinys „Lietuvių etnogenezė“. Tai buvo pirmas didelis žingsnis gvildenant mūsų tautos kilmės ištakas.

Akad. Eugenijus Jovaiša

Dabartiniais laikais lietuvių kilmės klausimu daugiausia yra nuveikęs Eugenijus Jovaiša. Jis, pasak Kęstučio Subačiaus, yra pirmasis Lietuvos istorikas, kuris „pateikė susistemintą, vientisą ir moksliškai pagrįstą lietuvių kilmės istoriją, jos sintezei panaudodamas visus aisčių kultūros klodus, pradedant nuo Pamarių, Vielbarko, Sembos, Galindų, Sūduvių kultūrų ištakų ir jų vėlesnės raidos kultūras“[1].

Eugenijus Jovaiša knygoje „Aisčiai. Kilmė“ rašė: „Kalbos istorikų darbuose per ilgą laiką atsirado įvairiausių nuomonių apie baltų, germanų ir slavų kalbų gimimo vietą ir susidarymo laiką. Dar labiau tą nuomonių bedugnę pagilino archeologai, įvairiais laikotarpiais pateikdami gausybę ir neretai prieštaringų teorijų apie šių etnosų kilmės vietas ir jų raidos tarpsnių chronologiją. Ypač tai pasakytina apie archeologijos šaltiniuose paliudijamą slavų gimimo laiką ir vietą. Tarp dviejų krantų – kalbos ir archeologijos – atsivėrė sunkiai iki šiol suderinama takoskyra, ypač kai vienų ar kitų teorijoms pagrįsti tam tikrais laikotarpiais atsirasdavo ideologiniai reikalavimai. Tai ypač pastebima nacių ir sovietų laikais. Nors kalbotyra ir archeologija pasiekė didelių laimėjimų, tačiau ideologizuotos germanų ir slavų gilios senovės paieškos suteikė neobjektyvumo nagrinėjant, pavyzdžiui, vakarų baltų istoriją.“[2]

[1] Subačius, K. 2017. Sūduvių upės, ežerai ir jų vardų reikšmių kilmė. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 24.

[2] Jovaiša, E. 2013. Aisčiai. Kilmė. Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvos mokslų akademija, p. 9.

The post Sigitas Birgelis. Etninių šaknų beieškant appeared first on Voruta.

Būdviečio parapijos 1923 m. gimimo akto įrašas Nr. 14. Kęstučio Vaičiūno nuotr.

Gintaras LUČINSKAS, e-ausra.pl

2019 m. pabaigoje išleistoje knygoje „Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“, istorinėje apybraižoje partizanams Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui ir Vytautui Prabuliui-Žaibui atminti, apie Žaibą rašoma: „Apie iš Punsko parapijos kilusį buvusio Mockavos kaimo Vytautą Prabulį žinome nedaug. Laisvojoje internetinėje enciklopedijoje Vikipedija galima perskaityti, kad Vytautas Prabulis-Žaibas buvo vienas garsiausių Suvalkų krašte veikusių lietuvių partizanų, kad jo tėvai Mockavoje turėję didelį ūkį. Partizano gimimo data nežinoma.

Mockava prieš Pirmąjį pasaulinį karą priklausė Punsko parapijai, tad paieškas pradėjome nuo Punsko valsčiaus metrikacijos skyriaus 1922 m. knygų. Nors valstybės siena buvo nustatyta 1920 m., tėvai ne kartą vogčiomis pereidavę Lietuvos ir Lenkijos sieną (administracijos liniją – G. L.) ir savo vaikus krikštydavę Punsko bažnyčioje. […]

Vienas seniausių Mockavos kaimo gyventojų Vytautas Busilas teigė, kad Vytautas Prabulis galėjo būti 1927 ar 1928 m. gimimo.“ Taip pat šioje knygoje minima, kad Žaibas partizanavo nuo 1945 m. pavasario.

Šių eilučių autoriui atrodė, jog Vytauto Prabulio gimimo data yra „pajauninta“, nes partizaninio karo pradžioje (pirmajame kovų etape) 17–18 metų jaunuoliai – itin retas atvejis.

Peržiūrėjus keletą istorinių-memuarinių knygų pavyko rasti duomenų apie partizaną Vytautą Prabulį.

Knygoje „Trečioji vėliavos spalva“ autorės Aldonos Vilutienės sudarytame Tauro apygardos partizanų sąraše įrašyta: „Nr. 1646. Prabulis Vitas-Žaibas iš Mockavos k. ? – 1949 12 žuvo Šlynakiemio k. Punsko valsč., pas Jakimavičių, išdavė P. Poznėkas.“

Knygoje „Ištark mano vardą“ autorių Justino Sajausko ir Aldonos Vilutienės sudarytame Tauro apygardos partizanų vardyne įrašyta: „Nr. 288. Prabulis Vitas-Žaibas iš Mockų k. Sangrūdos valsč. ? – 1949.12.13. Žuvo Šlynakiemio k. Punsko valsč. pas Jakimavičių. Kartu žuvo J. Krikščiūnas-Rimvydas. Vytauto rinktinės 4-oji kuopa.“

Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė prisiminimų knygos „Buvau partizanų ryšininkė“ skyrelyje apie partizaną Vytautą Prabulį-Žaibą rašė, jog jis gimė 1923 metais Mockavos kaime, laisvoje Lietuvoje. Kitų duomenų (valsčius, parapija ir pan.) nepateikta. Autorė dar mini, kad Žaibas partizanavo nuo 1945 m. pavasario bei priklausė Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-ajai kuopai, kurios veikimo teritorija buvo ir „Suvalkų trikampyje“.

Kadangi istorijos liudytoja Teklė Pauliukonytė-Kalvinskienė teigė, jog Vytautas Prabulis gimė laisvoje Lietuvoje, bet ne Lenkijos okupuotoje Lietuvos dalyje, paieškos sutelktos į Sangrūdos (dėl nurodyto Mockų k.) ir Būdviečio (dėl nurodyto Mockavos k.) parapijų gimimo metrikų knygas. Atlikti archyvinę paiešką pagelbėjo vilnietis, Užnemunės istorijos tyrinėtojas Kęstutis Vaičiūnas.

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomoje Seinų vyskupijos Būdviečio Rymo-katalikų parapijos 1923 m. gimimo metrikų knygoje aptiktas įrašas Nr. 14:

„Kūdikio vardas ir pavardė: Vytas Prabulis.

Kada gimė: 1923 m. sausio 28 d.

Kur gimė: kaimas Mockava, Būdviečio valsčius, Seinų apskritis.

Kūdikio tėvai (vardai ir pavardės, jų amžius, užsiėmimas, gyvenamoji vieta): Vincas Prabulis, 56 metų ir Marė Makauskaitė Prabulienė, 40 metų, ūkininkai, kaimas Mockava, Būdviečio valsčius, Seinų apskritis, parapija Būdviečio.

Kada kūdikis krikštytas: 1923 m. vasario 4 d.

Kas ir kur kūdikį krikštijo: Kunigas Jonas Grajauskas Būdviečio bažnyčioje.

Krikšto tėvai: Vincas ir Rožė Skirkevičiai, kaimas Radziškių, ūkininkai.

Kas padavė žinias: Vincas Prabulis (beraštis).“

Partizano Vytauto Prabulio-Žaibo gimimo datos (1923 m. sausio 28 d.) bei vietovės (Būdviečio valsčiaus Mockavos kaimas) paieškos įrodė, kad karantiną galima praleisti prasmingai.

Šaltiniai ir literatūra

1. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1709, ap. 1, b. 1, l. 16ap-17, akto įrašo Nr. 14.
2. Pauliukaitienė Rita (sudarytoja). Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji. Punskas, 2019, p. 196, 216, 217, 218.
3. Pauliukonytė-Kalvinskienė Teklė. Buvau partizanų ryšininkė. Punskas, 2016, p. 57, 58, 67–69.
4. Sajauskas Justinas, Vilutienė Aldona. Ištark mano vardą. Vilnius, 1999, p. 250.
5. Vilutienė Aldona. Trečioji vėliavos spalva. Vilnius, 1996, p. 432.

Archyve surastas partizano Vytauto Prabulio-Žaibo gimimo įrašas

The post Archyve surastas partizano Vytauto Prabulio-Žaibo gimimo įrašas appeared first on Voruta.

Buvusios Seinų kunigų seminarijos rūmai

Janina MACUKONIENĖ, e-ausra.pl

Šis klausimas seniai man nedavė ramybės, ypač tada, kai pradėjau gilintis į seminarijos istoriją ir įvairiuose šaltiniuose skaičiau apie stropiai kaupiamą lituanistinę biblioteką. Lietuviai klierikai stengėsi, kad bendroje seminarijos bibliotekoje būtų kuo daugiau knygų, iš kurių galima būtų mokytis lietuvių kalbos ir istorijos, pažinti lietuvių literatūrą.

Kaip rašo buvęs šios seminarijos auklėtinis vyskupas Pranas Būčys, tam tikru metu klierikai prašė vyriausybės, kad už dovanotus seminarijai pinigus būtų ne keliamos vaišės, o perkamos knygos bibliotekai. Buvo ir dėstytojų, kurie praturtindavo tą biblioteką įvairiais leidiniais apie Lietuvą. Slaptos lietuvių klierikų draugijos įkūrėjas Antanas Staniukynas, mokęsis seminarijoje 1884–1889 m., pradėjo kaupti draudžiamų lietuviškų leidinių knygynėlį, kuris buvo paslėptas šiaurės vakarų seminarijos bokšte, žiurkynu vadinamame sandėlyje tarp asmeninių klierikų daiktų. Knygynėliui praturtinti naujais leidiniais lietuviai klierikai kasmet dėdavosi po 3 rublius. Slapta bibliotekėle, Staniukynui baigus seminariją, rūpinosi T. Žilinskas, A. Dubinskas, V. Matulaitis, P. Būčys, kiti slaptos klierikų draugijos nariai. Apie tai pasakojo taip pat M. Krupavičius savo atsiminimuose. Slaptas knygynėlis tilpo vienoje spintelėje, tačiau knygos buvo slepiamos taip pat įvairiuose užkaboriuose ir tarp „legalių“ knygų seminarijos bibliotekoje, ypač tada, kai joje buvo įdarbintas klierikas Reitelaitis. Šio labai gabaus, darbštaus ir sumanaus lietuvio bibliotekininko laikais bibliotekoje buvo rengiami slaptos klierikų draugijos susirinkimai ir vyko labai aktyvi lietuviška veikla. Uždraustos knygos čia suslėptos ir po bibliotekos grindų lentomis. Reitelaičio pastangomis biblioteka labai praturtėjo vertingais lietuviškais leidiniais.

Būtų labai smagu, jeigu tų laikų senuosius, dabar aukso vertės, leidinius, tarp kurių M. Krupavičius mini M. Daukšos „Postilę“, S. Daukanto „Lietuvos istorijos“ rankraštį, M. Valančiaus raštus, galėtume eksponuoti 2018 m. lietuviams skirtoje buvusios Seinų kunigų seminarijos menėje, jeigu čia atsirastų slaptai lietuvių klierikų rašyti referatai, literatūriniai būsimų didžių poetų bandymai (V. Mykolaičio-Putino, M. Gustaičio). Pasirodo, mūsų tautos kultūros lobių, tikriausiai tų paslėptų, dar nemažai buvo likę iki klebono S. Rogovskio (S. Rogowski) laikais, 1964–1974 m., vykdyto vienuolyno pastatų „remonto“. (Parašiau pastarąjį žodį su kabutėmis, nes tą „remontą“ man pačiai turbūt 1974 m. teko matyti. Tada, dar būdama licėjaus mokinė, negalėjau žiūrėti, kaip krituliai niokoja gražų interjerą su freskomis, nes stogas nuluptas ir viskas palikta Dievo valiai.) Keista, kad prieš remontus ir jų metu seminarijos patalpos buvo tinkamos naudoti, ten buvo įkurta Žemės ūkio profesinė mokykla, Viešoji biblioteka. O kai teko apsilankyti viduje maždaug prieš 10 metų, vaizdas buvo pasibaisėtinas: jokių grindų, apgriuvusios sienos, vos besilaikantys laiptai…

Kur dingo kad ir senoviškai, bet solidžiai, kaip aprašo buvę seminarijos klierikai, įrengtos patalpos? Ar valstybinio rango paminklų konservatoriaus ir klebono S. Rogovskio prižiūrimas 10 metų trukęs remontas nebuvo kartais sąmoningu griovimu visko, kas priminė lietuvių tautinį atgimimą, su taip pat jį menančiais seminarijos mūrais? Atrodo, kad tai neįmanoma. Nejaugi galima kėsintis į tokią Seinų puošmeną kaip Dominikonų rūmai? Apie remonto eigą ir rezultatus galėtų paliudyti tie, kurie tuo metu gyveno Seinuose ir viską matė iš arti. Apie tai, kaip su mūsų tautos rašytiniu paveldu pasielgė visiems pažįstamas Seinų parapijos lietuvių persekiotojas klebonas Rogovskis, laiške man papasakojo buvusi Seinų parapijietė, Žagarių gyventoja, dabar suvalkietė Marytė Dapkevičiūtė.

Jai leidus, pasakojimą pacituosiu: „Galvoju, kad privalau parašyt, ką žinau apie labai liūdną faktą, apie buvusios seminarijos rūmuose rastų remonto metu knygų ir spaudos sudeginimą. O buvo tai tada, kai Seinuose klebonavo kun. St. Rogowskis. Neatsimenu metų, bet tada buvo remontuojama bažnyčia – bazilika ir seminarijos pastatai. Teko man važiuot paskutiniu PKS kursu (autobuso reisu – red.) iš Seinų į Suvalkus. Buvo jau vėlyvas vakaras, tamsu, kai privažiavus posūkį prie bažnyčios ir klebonijos, autobusą sustabdė trys vyrai, vykstantys į Krasnopolį. Taip nutiko, kad atsisėdo už manęs ir pradėjo šnektą apie dienos darbą, įspūdžius ir savo mąstymą. O tema buvo apie deginimą per visą dieną lietuviškų knygų ir laikraščių. Išgirdus užklausiau apie tą jų darbą, iš kur jie tas lietuviškas knygas surinko ir dėl ko degino. Papasakojo, kad remonto metu surado jas įvairiose seminarijos slėptuvėse, bokštuose; sunešė į klebonijos kiemą ir turėjo sunkaus darbo visai dienai, kol tas knygas sudegino. Jų, prastų žmonių, manymu, tai buvo nežmoniškas prasikaltimas, o jiems net pasipiktinimas. Jie patarė klebonui, kad tas visas knygas, žurnalus perduotų lietuviams, LVKD darbuotojams, tai būtų naudos ir kultūringiau. Deja, klebonas net klausyt nenorėjo, į kalbas nesileido ir kategoriškai reikalavo skubiai degint.

Galim įsivaizduoti, kiek tose sudegintose knygose sunaikinta darbščių lietuvių triūso, brangios Lietuvai medžiagos, žinių, istorijos ir dvasinių vertybių. Jau jeigu paprasti darbininkai lenkai su dideliu gailesčiu ir pasipiktinimu apie tai pasakojo, tai koks skaudus smūgis mums, lietuviams…

Man šis faktas visam gyvenimui liko kaip dar viena neužgydoma žaizda, patirta nuo lenkų. Ir jeigu teks dar ką rašyt apie Seinus ir seminariją, tai įtraukit ir šitą faktą, kaip paskutinę skriaudą ir žaizdą.

Bijau, kad dabartinio seminarijoj įkurto lietuviško muziejuko nesulauktų toks pat liūdnas likimas kaip rastų seminarijoje ir sudegintų knygų.“

Turime būti dėkingi likimui, kad visai atsitiktinai apie tokią klebono S. Rogovskio piktadarybę buvo leista lietuviams sužinoti. Taip pat labai dėkingi esame Marytei Dapkevičiūtei, kad ji nebuvo abejinga skaudiems mūsų tautos istorijos įvykiams, kad išdrįso paklausinėti nepažįstamų žmonių apie lietuviškų knygų deginimo aplinkybes ir tai paviešinti, nors ir praėjus daugeliui metų po tų skaudžių įvykių. Dabar jau žinome, kad neliko jokių slaptos klierikų bibliotekos pėdsakų. O šio žiauraus darbo kaltininką, gerai visiems pažįstamą kaip lietuvių persekiotoją, jiems kovojant dėl šv. Mišių gimtąja kalba Seinų bazilikoje, teis jau pats aukščiausias, ne šios žemės teismas. Buvo gandų, kad tas žmogus, sunkiai sirgdamas, psichiatrinėje ligoninėje kalbėjo tik lietuviškai. Gal tai buvo atgaila už skriaudas, padarytas savo tėvynainiams? (Buvo kalbama, kad klebonas S. Rogovskis kilęs iš Vilniaus, nors tai patvirtinančių rašytinių duomenų man nepavyko rasti.)

Kur dingo Seinų kunigų seminarijos lituanistiniai leidiniai?

The post Janina Macukonienė. Kur dingo Seinų kunigų seminarijos lituanistiniai leidiniai? appeared first on Voruta.

Laima Jancaitė ir Petras Lukoševičius

Laima JANCAITĖ, punskas.pl

O Jūs ar domitės istorija? Ar galite pagalvoti, kad žemės lopinėly, kur dabar gyvenate, kažkada buvo įsikūrę visai kiti žmonės? Gal šioje vietoje kautasi, laimėti svarbiausi mūšiai, o gal čia buvusi senovinė šventykla, kur buvo atliekami svarbiausi to meto žmonėms ritualai? Gal čia gyveno visiškai tolima Jums ir nesuprantama gentis, o gal Jūsų protėviai? Galbūt ten, kur mėgstate ateiti ir užmiršti dienos rūpesčius, senovėje žmonės taip pat atsipalaiduodavo? Ir apskritai – kuo gyveno, kuo tikėjo šie žmonės? Galbūt iš jų buities galima pasisemti išminties?

Prūsų arka

Petras Lukoševičius, Jotvingių ir prūsų gyvenvietės Ožkiniuose savininkas, bando atsakyti į klausimą, kaip šiose ir netolimose apylinkėse gyveno prūsai ir jotvingiai – baltų tautos, tokios artimos mums, tačiau išnykusios. Turbūt nedažnai susimąstome: gal mes patys esame šių tautų palikuonys? Tačiau nors tautos gali išnykti, nors jos gali dingti iš žemėlapio, atminimas neišnyks tol, kol bus vietovių, saugančių dalelę tų žmonių gyvenimo. Tad keliaukime ir apsidairykime, kaip atrodo atkurta jotvingių ir prūsų gyvenvietė.

Šioje vietoje istorija pasakojama iš amžių glūdumos – gyvenvietėje galima pamatyti, kaip gyveno žmonės prieš 12 tūkst. metų. Kaip paprastai, naudodami žemę ir akmenis, jie gebėjo susikurti patogią vietą išsimiegoti ir atlikti svarbiausius buitinius darbus. Šie žmonės mums buvo svetimi. Jie dar ne baltai. Manoma, kad pastarieji atvyko maždaug prieš 8 tūkst. metų.

Gyvenvietė užburia savo galybe, pamačius šių baltų genčių aukurą, akmenyse iškaltus prūsų ir jotvingių vadų atvaizdus, įvairiose vietose vaizduojamus simbolius ir runas. P. Lukoševičius turi atsakymus į visus klausimus, ką koks simbolis reiškia. Tai verčia susimąstyti, kad galbūt tais laikais viskas turėjo gilesnę prasmę: šiandieną mes dažnai kuriame įvairius raštus ir simbolius ant audinių, meno kūrinių, sienų ir t. t., nors nežinome jų reikšmės. Prūsai ir jotvingiai, raižydami simbolius ant akmenų, namų sienų ir kitose vietose, viską darė prasmingai.

Labai didelį įspūdį daro garbinga prūsų pilis. Nieko keisto, nes šiais laikais pilių nestatome, o senosios pilys negali nežavėti. P. Lukoševičius pasakoja, jog prūsų pilys skirdavosi nuo lietuvių statytų pilių tuo, kad būdavo paslėptos. Prūsai, mąstydami praktiškai ir slėpdamiesi nuo priešų, stengdavosi statyti šį svarbų statinį apsuptą medžių, lietuviai statydavo atvirose vietose, norėdami pasididžiuoti. Prūsų pilys būdavo įrengiamos taip, kad priešui nebūtų lengva užkariauti – jei pilį ir pavykdavo rasti, pasitikdavo gausa kliūčių, kurias reikėjo įveikti, norint įsiveržti.

Prūsų pilis

Gyvenvietėje galima pamatyti ir namelių, kuriuose glaudėsi paprasti žmonės. Tai leidžia patirti, kokia paprastutė buvo jų buitis, pamatyti, kokie buvo nedideli jų mediniai, tačiau dailiai pastatyti namukai. Jaukumo suteikia įvairūs simboliai, randami ant šių namelių.

Taip pat ypatingą vietą prūsų ir jotvingių gyvenime užėmė tikėjimas, tad jie kurdavo įvairių stichijų šventyklas – oro, vandens, žemės, ugnies. Gyvenvietėje yra atkurtos ir šventyklos, vietos, kur žmonės melsdavosi, atlikdavo svarbiausius ritualus. Aplankius jas apima keistas jausmas – tai juk buvo labai reikšmingi dalykai prūsų ir jotvingių gyvenime. Žmonės jausdavo, kad šiose vietose slypi ypatinga energija, ir stengdavosi jos pasisemti.

Baltiškasis kryžius su senovine simbolika

Ir tai toli gražu dar ne viskas. Gausu įvairių objektų, atspindinčių prūsų ir jotvingių laikus. Sakoma, kad norint suvokti istoriją neužtenka skaityti vadovėlius ar klausytis pasakojimų. Svarbu aplankyti pačias vietas, kurios daug iškalbingesnės…

The post Laima Jancaitė. Prūsai ir jotvingiai. Pražuvę, bet neužmiršti appeared first on Voruta.

Prof. B. Makauskas. vle.lt nuotr.

Prof. Bronius MAKAUSKAS, Vilnius, www.voruta.lt

Iš vietinių lietuvių veikėjų pasakojimų aiškėja, kad, nepriklausomai nuo persekiojimų ir sunkumų bangos, kuri buvo sukelta prieš Suvalkų krašto lietuvius, jie jautė blogiausiu atveju galėsiantys pagaliau sprukti į tuomet dar nepriklausomą Lietuvą.

Vokiečiai aiškiai neslėpė kolonizacijos planų, bet, kol buvo nepriklausoma Lietuva, netaikė čia gyvenančių lietuvių atžvilgiu ekstremalių metodų. Pavyzdžiui, tokių, kuriuos iš karto ėmė taikyti atsirandančiam aktyviam lenkų pogrindžiui, o ką jau kalbėti apie jų „metodus“ prieš žydus.

Naciai ir sovietai padėties „šeimininkai“

Padėtis iš karto kardinaliai pasikeitė, kuomet Lietuva 1940 m. birželio viduryje pateko į Sovietų Sąjungos okupaciją. Netrukus, 1941 m. sausio 10 d. Trečiasis Reichas ir Sovietų Sąjunga sudarė Maskvoje naują „Sutartį dėl draugystės ir sienų“. Tuo atveju, lygiai kaip 1939 m. rudenį Latvijos ir Estijos atžvilgiu, Trečiasis Reichas ėmėsi perkelti Lietuvoje esančius vokiečius. Vokiečių perkėlimas sudarė jiems papildomą, panašiai kaip Sovietų Sąjungai, progą nušalinti nepageidaujamus elementus sovietų–vokiečių pasienyje.

Pirmos derybos dėl lietuvių iškėlimo iš Klaipėdos apygardos ir Suvalkų krašto prasidėjo 1940 m. birželio 22 d. vos kelios dienos po to, kai sovietai buvo pradėję Lietuvos okupacija – Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministras Ribentropas ir Vokietijos URM bei Kultūrinės politikos skyriaus vedėjas Tvardovskis išvyko į Maskvą parengti sutartį dėl vokiečių perkėlimo iš Lietuvos.

Nors Maskva iš esmės buvo suinteresuota derybomis su Trečiuoju Reichu, šiuo atveju atsidūrė labai delikačioje padėtyje, kadangi formaliai Lietuva dar nebuvo „priimta“ į TSRS. O propagandiniu požiūriu labai neparanki galėjo susidaryti padėtis, kurioje sovietų okupuota Lietuva pagal 1939 m. rugsėjo 28 d. slaptąjį protokolą turėjo dabar prarasti dalį savo teritorijos (Suvalkų krašto pietvakarius), kadangi, remiantis grobikiška sutartimi, toji dalis turėjusi atitekti vokiečiams. Maskva turėjo sugalvoti, kaip šį, iš esmės smulkų, reikalą išspręsti nesugadinus santykių su vokiečiais, ir lietuvių bei pasaulio viešosios nuomonės akyse išlaikyti „gynėjų nuo fašizmo“ poziciją.

Tuo tarpu jau ne pirma pasiuntinio Šulenburgo Viačeslavui Molotovui 1940 m. liepos 12 d. įteikta nota dėl derybų vokiečių iš Lietuvos perkėlimo klausimu pagreitinimo laukė pagaliau konkretaus Maskvos atsakymo. Atsakydama teigiamai į šį vokiečių siūlymą, sovietinė šalis savo ruožtu pateikė „prašymą“ – kad vokiečiai perleistų jiems dalį Lietuvos pietvakarių teritorijos trikampyje, nužymėtame linija: Kudirkos Naumiestis, Šešupė, Pilviškiai, Marijampolė, Liudvinavas, Krosna, Kapčiamiestis. Priminkime, kad tasai plotas nuo 1940 m. birželio 16 d. faktiškai buvo sovietų rankose. Todėl dabar jie ketino reviduoti ankstesnę sutartį su vokiečiais, kad nekiltų vidinių komplikacijų, kuomet Lietuva buvo „inkorporuojama“ į TSRS sudėtį.

Berlynas pasinaudojo keblia „sąjungininkės“ padėtimi ir už šios Lietuvos dalies „perleidimą“ Maskvai pareikalavo milžiniškos sumos – 13 milijonų dolerių. Galiausiai Maskva, nerasdama geresnės išeities, bet atkakliai derėdamasi, sutiko mokėti 7,5 milijono dolerių – tai prilygo vertei Aliaskos, kurią kitados Rusija pardavė Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Šiuos įsipareigojimus Hitlerio partnerė skrupulingai vykdė iki paskutinių dienų, kol kilo karas su vokiečiais.

Tuo tarpu, kol vyko Berlyno ir Maskvos varžytynės dėl rėželio okupuotos valstybės, Etninių vokiečių tarpininkų biuras („VoMi“) gavo įsakymą suskaičiuoti vokiečius Lietuvoje bei lietuvius, gyvenančius Trečiojo Reicho okupuotuose plotuose (Klaipėdoje, Suvalkų krašto pietinėje dalyje). Toji organizacija buvo įpareigota parūpinti transportą į Trečiąjį Reichą perkeliamiems vokiečiams.

Vokiečiai su jiems būdingu skrupulingumu įvertino savo tautiečių turtą Lietuvoje. Pagal specialiai parengtą kainoraštį įvertinta žemė, pievos, pasėliai, miškai, sodai, vandens telkiniai, trobesiai, inventorius. Viskas įvertinta iki 1940 m. rugpjūčio 15 d. suapvalinta suma buvo apie 200 mln. RM. Iš šios sumos atimta 50 mln. RM už turtą lietuvių, perkeldinamų iš Klaipėdos apygardos ir Suvalkų apskrities.

Kai Maskvoje 1941 m. sausio 10 d. pasirašyta suderinta „Sutartis dėl sienų ir draugystės“, tuo pačiu metu vokiečių vyriausybės įgaliotasis dr. Vilhelmas Neldeke ir TSRS vyriausybės atstovas Nikolajus G. Pozdniakovas pasirašė sutartį dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos TSR į Vokietiją bei Lietuvos TSR piliečių ir lietuvių, rusų bei baltarusių tautybės asmenų perkėlimo iš Vokietijos okupuotų teritorijų – Klaipėdos apygardos ir Suvalkų krašto. Prierašas sutartyje „rusų ir baltarusių“ turėjo pabrėžti šio „akto“ internacionalinį pobūdį, Maskva tuo propagandiniais sumetimais visada rūpinosi. Iš tikrųjų turėti omenyje nebent sentikiai iš Suvalkų krašto, kurių vokiečiai esant progai ketino atsikratyti.

Prievartiniai savanoriai

Išvietinimas formaliai buvo „savanoriškas“. „Norą persikelti“ buvo galima išsakyti raštu arba žodžiu, pareiškėjams neturėjo būti daroma įtaka. Perkeliamasis turėjo teisę pasiimti kartu ir šeimą, ir visus kartu ūkyje dirbančius asmenis, su sąlyga, kad jie sutiks. Vaikai, sulaukę 16 metų, gavo teisę patys spręsti, ar nori persikelti. Abi „susitariančios šalys“ nusprendė, kad sutartį bus galima pradėti vykdyti nuo jos pasirašymo momento ir baigti praėjus dviem mėnesiams. Tai greiti tempai! Okupuotos Lietuvos teritorijoje sutartį įgyvendinančiam vokiečių personalui vadovavo vyriausiasis įgaliotinis su dviem pavaduotojais bei apskričių įgaliotiniai, taip pat su pavaduotojais. Prie Vokietijos prijungtose teritorijose sovietiniam darbo personalui vadovavo vyriausiasis atstovas bei apskričių atstovai su tiek pat pavaduotojų, kaip ir vokiečių ekipoje.

Perkeltinio tautybę paliudydavo įgaliotinis, dalyvaujant kitos šalies atstovui. Jų užduotis buvo nustatyti perkeliamųjų skaičių ir jų asmens duomenis bei kontroliuoti registracijos eigą. Įgaliotiniai ir atstovai stebėdavo visą akciją ir jos techninį aprūpinimą. Vokiečių personalas, prižiūrintis perkėlimo iš Lietuvos vyksmą, negalėjo būti didesnis nei 214 žmonių, tuo tarpu sovietų personalas Suvalkų apskrityje ir Klaipėdos apygardoje – ne didesnis nei 159 žmonės.

Mus dominančiame Suvalkų krašte įgaliotiniai ir atstovai pareigas ėjo Suvalkuose. Tuo tarpu teritoriniai įgaliotiniai ir atstovai rezidavo Suvalkuose, Vižainyje, Punske, Seinuose ir Novinkoje. Iš Suvalkų krašto perkeliamiesiems kontroliniai punktai paskirti Vištytyje, Kalvarijoje ir Seirijuose. Bet iš tikrųjų jie keitėsi priklausomai nuo poreikių. Sutarties vokiškame tekste Suvalkų krašto vietovardžiai buvo užrašomi kaip skamba lenkų kalba, tuo tarpu rusiškame tekste – kaip skamba lietuvių kalba.

Labai tiksliai buvo nusakyta perkeliamųjų registracija. Perkeliamieji turėjo iki 1941 m. kovo 18 d. pateikti teritorinėms atstovybėms dokumentus, rodančius jų tautybę. Perkeliamųjų sąrašai sudaryti dviem kalbomis – rusų ir vokiečių. Buvo ten įtraukiami pagrindiniai duomenys: gimimo vieta ir data, tautybė, pilietybė, šeimos sudėtis, profesija, ankstesnė gyvenamoji vieta. Perkelti buvo galima tik po to, kai sąrašus patvirtindavo abiejų šalių teritoriniai atstovai ir įgaliotiniai. Perkeliamasis gaudavo numerį, kuris buvo laikinas „kelionės dokumentas“. Perkėlimas galėjo vykti tiktai grupėmis, individualūs iškeldinimo atvejai turėjo būti galimi abiejose pusėse pagal išankstinį susitarimą. Iškeldinimo transporto planų vykdymas patikėtas priimančios šalies vyriausiajam įgaliotiniui, su sąlyga, kad jie atitinka siunčiančios šalies vyriausiojo atstovo planus. Apie geležinkelio transporto naudojimo atvejus vyriausiasis įgaliotinis privalėjo pranešti vyriausiajam atstovui prieš 5 dienas iki iškeldinimo datos. Vežimo metu perkeltiesiems reikėjo parūpinti medicininę pagalbą, o ilgesnio laukimo atveju teikti karštą maistą, vaikai turėję gauti karšto pieno. Suprantama, tokios taisyklės kilo dėl vokiečių noro užtikrinti savo perkeltiniams tautiečiams iš Lietuvos tinkamas sąlygas, o tremiamųjų iš Suvalkų krašto atveju tik abiejų „susitariančiųjų šalių“ propagandinis triukas, kuris vėliau bus sovietų pritaikytas tremiant Lietuvos gyventojus iš tėvynės. Tuo tarpu keliamiems į sovietų pusę tie žodžiai buvo beprasmis įrašas, nes  nei vokiečiai, nei sovietai jo netaikė.

Jei iškeldinimas turėjo vykti traukiniu, numatyta teisė pasiimti iki 50 kg bagažo šeimos galvai ir po 25 kg kitiems šeimos nariams. Perkeliamieji savo transportu (tatai pasakytina, visų pirma, apie Klaipėdos ir Suvalkų krašto lietuvius) turėjo teisę pasiimti vieną arkliais traukiamą vežimą, porą arklių, vieną karvę, dvi kiaules, tris avis arba ožkas, 10 vienetų naminių paukščių – tai, suprantama, buvo teorinis įrašas (praktiškai tai buvo nevykdoma). Žemės ūkių savininkai „galėję“ tuo pačiu transportu pasiimti 250 kg produktų, tarp jų po 2 kg riebalų vienam asmeniui. Transporto išlaidas turėjo padengti perkeliamieji.

Perkeltinių paliktas ūkis automatiškai pereidavo į vokiečių rankas – nuo inventoriaus ir turto surašymo momento perkeliamasis galėjo juo naudotis tiktai šeimai maitinti ir ūkiui tvarkyti. Paliekamas turtas turėjo būti perduotas teritoriniam įgaliotiniui prieš 5 dienas iki ūkio palikimo. Pasak „sutarties“, iškeldinant netekdavo galių visi ankstesni įsipareigojimai savo valstybei.

Padargų ir produktų išvežimo lapas buvo kur kas trumpesnis už draudimų lapą. Neleista išvežti: grynųjų pinigų, auksinių ir sidabrinių monetų, aukso, platinos, sidabro (per 500 gramų) ir aukso dirbinių, brangakmenių, ginklų, pramonės gaminių daugiau negu šeimai leistinos normos, pašto balandžių (!), leidinių, nuotraukų juostų, dokumentų, siuvamųjų mašinų daugiau negu po vieną šeimai, vertybinių popierių, draudimo dokumentų, automobilių, motociklų, variklių ir kitokių mašinų, sėklų, javų (daugiau nei leistina norma) ir pan. Draudimas išsivežti techninius ir komunikacijos padargus visų pirma rūpėjo sovietų šaliai. Abi „šalys“ susitarė, kad iškeldinimas bus baigtas iki 1941 m. kovo 18 d. Tai reiškė, kad atlikti šią komplikuotą operaciją faktiškai buvo likę du mėnesiai, be to, sunkiomis žiemos sąlygomis.

Taip skambėjo 1941 m. sausio 10 d. sutarties sprendimai. Jų formali kalba buvo maloni ir diplomatiška. Kalbėta ne apie iškeldinimą, o apie perkėlimą, apie jo savanoriškumą, jo įgyvendinimo aukštą standartą. Tai buvo tipiška klasta, kuri abiem atvejais reiškė kitą kokybę. Iš Suvalkų krašto bei Klaipėdos apygardos iškeldinamųjų atžvilgiu taikyta iš esmės beatodairiška procedūra, kuri reiškė ne ką kitą o faktišką deportaciją.

Planuodama iš okupuotos teritorijos „išvalyti“ germanizacijai netinkamus žmones, vokiečių okupacinė valdžia dar 1940 m. vasarą įsakė suregistruoti lietuvius ir rusų sentikius Suvalkų apskrityje bei Klaipėdos apygardoje. Apie registracijos tikslus gyventojams nieko nepranešta. 1940 m. pabaigoje viešose vietose pasirodė vokiečių ir rusų kalbomis (bet ne lietuvių, kuria kalbėjo dauguma iškeliamųjų) tokie skelbimai: Prasideda žmonių perkėlimas į jų Tėvynę. Perkėlimas vyksta pačių gyventojų sutikimu. Kiekvienas pilietis, kuris turi pabaigęs 16 metų, pats sprendžia, ar turi išvykti jis vienas į savo tėvynę, ar su visa šeima, arba visai niekur nevykti.

Ilgai nelaukus 1940 m. gruodžio mėnesį, taigi dar prieš sutarties pasirašymo datą, pasirodė okupuotos  Lietuvos „atstovai“, bandantys raginti gyventojus persikelti į Lietuvą. Vadino šitai „repatriacija“, kas buvo nesąmonė, kadangi toji „repatriacija“ turėjusi vykti į sovietų okupuotą Lietuvą, kai vietiniai lietuviai tėvynę suvokė kaip gimtąjį Suvalkų kraštą, kuriame seniai gyveno. Sovietiniai atstovai pasakojo apie ten esančias geresnes dirvas, apie žemės suteikimą visiems norintiems ir kitas panašias „paskatas“, turinčias paskatinti žmones nesipriešinti. Toji propaganda – to sovietų pasiuntiniai nebuvo numatę – užuot paraginusi, daugeliui Suvalkų krašto ūkininkų sukėlė nepasitikėjimą. Taigi aiškinta jiems, kad Tarybų Lietuvoje žemę atimta iš turtuolių ir perduota mažažemiams ir bežemiams, todėl tuo pačiu fondu galėsią pasinaudoti ir perkeltiniai. Šitai sujaudino čionykščius ūkininkus, labiausiai vidutiniokus – jie, Lenkijos sąlygomis, buvo stambūs ūkininkai – ir privertė juos susimąstyti, ar iš tikrųjų gaus ten žemės. Tuo tarpu, kaip aiškėja iš prisiminimų, tie pasakojimai žavėdavo kai kuriuos bežemius ir mažažemius, dirbdavusius samdiniais pas vietinius ūkininkus.

Etninis „valymas“ Suvalkų krašte

Apskritai imant tarp lietuvių žemdirbių vyravo nerimas, skepticizmas bei per ištisus amžius ir per kelias kartas įskiepys įsitikinimą, kad gimtosios žemės dėl neaiškaus miražo negalima apleisti, juo labiau kad jiems tai „patarinėjo“ kiekvieną dieną vis įkyriau ir kaskart labiau grasindamas vokiečių okupantas, kuris čia tvarkėsi vien pagal eksploatacinę sistemą. Dauguma ūkininkų jautė – ir paskalos ėjo į aplinkinius gyventojus, – kad okupantams rūpi žemė ir turtas, kurių vietiniai turi išsižadėti jų naudai. Apie tikrąją padėtį Lietuvoje žinota vis mažiau, mat iki šiol buvę geri ryšiai per žaliąją sieną nutrūko, nes siena su sovietine Lietuva aklinai užsklęsta, nebuvę įmanoma per ją prasiskverbti. Tačiau kažkiek orientuotasi, kad ten tvarkosi jau svetimi, darosi kažkas negera arba mažų mažiausia neaiškaus. Visa tai dar labiau atbaidydavo nuo ketinimų palikti tėvonijas. Karo sūkuriuose, esant okupacinei disciplinai, ankstesni lietuvių kivirčai su lenkais Suvalkų krašte prarado prasmę. Atsigavo žmonių lūžio ir netikrumo metais natūralūs prieraišumo prie savo mažosios tėvynės šaltiniai. Be to, tarp tautiškai aktyvesnių lietuvių ruseno viltis, kad gal dar „Lietuva ateis jų pasiimti“. Taigi viskas kalbėjo už tai, kad savo noru skubėti nežinion neverta. Gal tik išskyrus tuos, kurie užsirašydavo išvykti dėl gresiančių bausmių už įvairius smulkius teisės pažeidimus. Bet ir dalis pasirašiusiųjų dar bandė iškeldinimo išvengti.

Vokiečiai, stebėdami vietinių lietuvių nuotaikas, pradėjo suvokti, kad ryžtingai neliepus lietuviai iš čia niekur nesikels ir laisva valia tėvonijų nepaliks. Taigi ėmėsi žinomų ir dažnai okupantų praktikuojamų būdų, kaip „laisvanoriškai apsisprendusiuosius“ paspartinti. Užkrovė ūkininkams papildomas prievoles, tarp jų labai sunkią šaltą 1940–1941 m. žiemą rinkti akmenis net iš po kelis metrus siekiančių sniego vėpūtinių ir vežioti juos iškastais sniego tuneliais įvairiomis kryptimis. Tuo siekta vieno – nuvarginti ir gauti sutikimą išsikelti.

1940 metu gruodį, siekdamas parodyti savo „ryžtą“, gestapas areštavo 53 išsiskiriančius statusu ir ekonominiu lygmeniu ūkininkus ir keliolika lietuviškosios inteligentijos atstovų. Įgrūdus į Suvalkų kalėjimą, jiems buvo taikomos fizinės bausmės ir skiriami sekinantys sunkūs darbai. Nakčiai į jų celes, esant minusinei temperatūrai, buvo liejamas vanduo. Į klausimus ir protestus, kad jiems nėra jokio priekaišto nusižengus teisei, gestapininkai atsakydavo: „Pasirašykite „repatriacijos“ lapą, ir baigsis jūsų vargai.“ Lapus pasirašydavo silpniausieji, tie, kurie pirmi palūžo. Bet areštantų vis daugėjo. Dėl skundų, kurie iš Suvalkų krašto pasiekdavo dar toleruojamą Lietuvos pasiuntinį Berlyne, pastarasis kreipėsi į Vokietijos URM, reikšdamas protestą dėl ten taikomo teroro. Pateikė specialų pro memoria, kuriame aptarė Suvalkų krašto lietuviams rodomas patyčias ir prievartą. Prašė rašte Vokietijos valdžios imtis priemonių, kad būtų nutraukti metodai, taikomi vietos vokiečių administracijos prieš lietuvius Suvalkų apygardoje, ir palikta jiems teisė ramiai gyventi savoje žemėje ir savo sodybose. Dar daugiau, parengė jis net Suvalkų krašto lietuvių vardu raštą Trečiojo Reicho Fiureriui, kurį turėjo jie gavę (suprantama, slaptu keliu) pasirašyti ir atgal persiųsti. Bet tasai raštas suinteresuotųjų nepasiekė.

Panašių pastangų pas Suvalkų komisarą Amoną ėmėsi ambasadoriaus Škirpos sekretorius J. Jurkūnas, kilęs iš Suvalkų krašto. Kreisamte gavo kategorišką ir vokiečių tikslų neslepiantį atsakymą, kad Suvalkų kraštas, prijungtas prie Rytprūsių, yra skirtas germanizacijai, todėl lietuviai privalo šią žemę apleisti, palikti „Reichui priklausančią“ teritoriją, kurioje turi apsigyventi vokiečiai. Tuo tarpu griežtą atsakymą į savo raštą gavo pasiuntinys Škirpa nuo Baltiškojo ir skandinaviškojo skyriaus vedėjo  dr. Grundherro, šis pranešė jam, kad Auswärtiges Amt (atitikmuo – URM) negali painiotis į šios rūšies reikalus.

1940 m. sudarytas Lietuvių aktyvistų fronto centras su būstine Berlyne per tarpininką – minėtąjį J. Jurkūną – perdavė Suvalkų krašto lietuviams sugestiją, kad šie savanoriškai nieku gyvu nepaliktų savo sodybų ir nepalengvintų vokiečiams deportacijos akcijos. Tuo laiku lietuviai buvo atsidūrę nepalyginamai sunkesnėje padėtyje, nes Lietuva buvo okupuota, o per pastaruosius gyvavimo metus ji teikė jiems viltį bei, tegu ir silpną, vis dėlto paramą. Tuo tarpu Trečiojo Reicho padėtis buvo „patogi“, jam nereikėjo stengtis bandyti pateisinti savo veiksmus prieš jau okupuotą Lietuvos valstybę. Pagrindinė Trečiojo Reicho partnerė buvo Sovietų Sąjunga, būtent su ja vokiečiai ir vedė derybas dėl plotų, numatytų 1940 m. sausio 10 d. sutartyje. Taigi intervencija pasiuntinio Škirpos, kuris dėl savo ankstesnio provokiško nusistatymo buvo dar Berlyno kažkiek toleruojamas, negalėjo pakeisti veiksmų eigos – jie jau buvo suderinti su Maskva.

Siekiant toliau bauginti, vietinių vokiečių okupantų valdžia pradėjo akciją – buvo griebiamasi kuo skubiau į Reicho gilumą deportuoti garsiausius lietuvių ūkininkus. Pirmieji buvo deportuoti Jonas Dapkevičius iš Žagarių (Berznyko valsčius) ir Jonas Grigutis iš Lovuočių (Žabariškių valsčius) bei Antanas Stoskeliūnas iš Kampuočių (Seinų valsčius) su šeimomis. Kartu pradėta propagandinė akcija, griebtasi naujų areštų ir užsakyta naujų papildomų beprasmių darbų ūkininkams, kurie neprisistatė 1941 m. sausio viduryje į sukurtus perkėlimo biurus. Paklausus, kokia tų represijų priežastis, buvo atsakoma: pasirašykite, kad sutinkate išvykti ir būsite laisvi.

Po represinių akcijų ir bauginimų išvežimais į koncentracijos stovyklas šeimas, kurios spyriojasi iškeldinamos, 1941 m. sausio ir vasario mėn. imtasi naujos priemonės. Pradėta mėtyti geriausius ūkininkus ir versta juos apsigyventi pas ekonomiškai silpnesnius kaimynus. Šitai ne tiktai blogino gyvenimo sąlygas, bet ir kiršino žmones. O ištuštėjusiuose ūkiuose apsigyveno vokiečiai ir vietiniai folksdoičiai.

Dėl anksčiau nurodytų priežasčių kandidatų pasipriešinimas išsikelti silpo. Vis daugiau žmonių pasirašydavo reikiamus dokumentus. Dalis svyravo, o labiau užsispyrę perduoti „fiziškai apdoroti“. Tie, kurie tokiomis sąlygomis sutiko pasirašyti dokumentus, greitai patyrė kitų nemalonių dalykų. Į tokio savininko sodybą atvykdavo mišri sovietų ir vokiečių grupė ir surašydavo paliekamą turtą. Reikėjo pakeisti vokiečių asmens dokumentus laikinais tapatybės liudijimais. Gyvuliams išsivežti reikėjo gauti raštišką įstaigos sutikimą, o juos ne taip lengvai dalydavę, nes vokiečiams rūpėjo pasilikti kuo daugiau gyvulių . Penkias dienas prieš išvažiuojant pasiimti skirti daiktai turėjo būti supakuoti į dėžes ir užpildyti atitinkami blankai. Kiekvienas išvežamas daiktas turėjo būti pažymėtas perkeliamajam skirtu numeriu.

Nesunku įsivaizduoti jausmus, patiriamus ūkininkų, kurie tuo metu visą savo turtą turėjo susikrauti į vieną kinkinį. Būdavo bandoma vokiečius papirkti, bet už tai grėsė kalėjimas arba tiesiog sušaudymas. Tuo tarpu sovietai į vežamus didesnius javų ar mėsos kiekius žiūrėjo pro pirštus, jeigu už galimybę persivežti gaudavo krovinio vertę atitinkantį kyšį. Mažažemiai ir bežemiai neretai leisdavosi nežinion be menkiausio turto, vildamiesi ten sulaukti „geresnio rytojaus“, jeigu išsipildytų sovietinių agentų pažadai.

1941 m. vasario pabaigoje ir kovo pradžioje per sutartyje numatytas sienos perėjas Suvalkų kraštą paliko 11 955 žmonės, daugiausia lietuviai ir pora tūkstančių sentikių, taigi žymi šio krašto lietuvių gyventojų dauguma. Gavę tapatybės numerius, nustojo buvę savo likimo šeimininkais. Lietuvių tautinei mažumai Suvalkų krašte ši akcija reiškė etninį valymą, turintį toli siekiančias pasekmes.

Iš Suvalkų krašto ir Klaipėdos apygardos iš viso iškelti 18 537 lietuvių tautybės gyventojai (iš Klaipėdos apygardos iškelta 6 557 asmenys). Reikšminga problema buvo iškėlimas taip pat ir senų rusų, vadinamųjų sentikių, jų tolesnis likimas buvo ne mažiau sudėtingas negu kaimynų lietuvių.

Per septynis sienos punktus 1941 m. kovo 23 d. Lietuvą paliko 50 054 vokiečiai. Jų gretose atsirasdavo ir nemažai lietuvių. Tai buvo tie, kurie „komisijai“ įrodė savo vokiškąją kilmę ir tokiu būdu išsisuko nuo sovietų „teisingumo“, arba jau užverbuotieji bendradarbiauti su vokiečių specialiosiomis tarnybomis.

Okupuotoje Lietuvoje. Svetimi tarp savų

Svarbiausias surinkimo punktas perkeliamųjų į sovietinę teritoriją buvo Lazdijai. Perkeltieji įleisti į mokyklos pastatą ir vietinę sinagogą. Įdomu, kad kitą dieną eskortuojant sovietų kareiviams, lietuvių šeimos pristatytos į paskirties vietas. Atvykusieji traukiniu priimti dar griežčiau, nors iš esmės jie buvo  bežemiai ir mažažemiai. Juos apklausti pavesta NKVD pareigūnams. Veikiausiai viltasi išgauti informacijos dėl jų atvirumo ir numanomo „klasinio artumo“.

Visi perkeltieji gavo vienkartinę pašalpą: po 80 rublių suaugusiesiems ir po 40 rublių nepilnamečiams. Dauguma atvykusių gyventojų apgyvendinta Lietuvos pietvakarių plote, pradedant Lazdijų apskritimi, vėliau paskirstant po Alytaus, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių apskritis bei pagaliau į tolimą Panevėžio apskritį. Ūkininkai paprastai gaudavo vokiečių paliktą žemę. Vidutiniškai paskirta po maždaug 7 hektarus. Tačiau pasitaikydavo ir atvejų, kuomet ūkininkai prieš išsikeldami turėjo 30 ha ir daugiau žemės, o gaudavo čia tiktai stogą virš galvos, be jokios žemės  ir jokio papildomo anksčiau žadėto inventoriaus. Apskritai, kas visai nestebina, blogiausiai priimti buvo pasiturintys ūkininkai. Bežemiai taip pat ne visuomet gavo išsvajotąją žemę. Šie turėjo patys susirasti butą ir susiieškoti pragyvenimo šaltinį. Kai kurie iš jų, greitai pardavę visus turimus daiktus, planavo grįžti atgal. Deja, tokios galimybės nebuvo.

Vokiečių paliktuose ūkiuose, taip pat nacionalizuotuose vietiniuose dvaruose dažniausiai apgyvendinta po kelias šeimas. Tokiu būdu, neva visai nejučia, bandyta įtraukti juos į „kolektyvinio“ šeimininkavimo sistemą, pratinta prie veikiai turėsiančių įvykti pokyčių – kolūkių kūrimo. Antra vertus, tais atvejais, jeigu nebūdavo kitokio sprendimo, atvykėliai iš Lenkijos gaudavo tam tikrų preferencinių galimybių pasiimti kreditus įsikūrimui. Tatai rodė sovietinės valdžios neryžtingą apsisprendimą dėl kolchozų kūrimo tuose plotuose. Perkeltieji, kaip paaiškėjo iš daugelio pasakojimų, jautėsi kaip dienas pardavę, sutrikę ir netikri dėl savo rytojaus.

Papildomą psichologinį barjerą tarp jų ir Lietuvos vietinių gyventojų sudarė faktas, kad šie atvykėlius ėmė įtarinėti esant sovietų padlaižiais. Mat pradžioje niekas iš vietinių ūkininkų neturėjo nė mažiausio supratimo, kokiu tikslu ir kokiu būdu jie čia atkeldinti. Kaip informuodavo sovietinė valdžia ir žiniasklaida, perkėlimas buvo savanoriškas ir vyko „repatriacijos“ pagrindu. O tie, kurie iš anksto patikėjo žadamu „geresniu rytojumi“, greitai nusivylė. Kaip aiškėja iš vėlesnių pasakojimų, perkeltuosius nuolatos persekiojo mintis, kuomet galėsią grįžti į savo namus ir ar iš viso kada nors ten sugrįšią. Ryški dauguma užsikrėtė netikrumo jausmu.

Dėl vokiečių akto 1941 m. prieš ligtolinę sąjungininkę ir Lietuvos plote jų įvestų naujų ekonominių potvarkių, ypač dėl žemės nuosavybės, visi tapo teisiškai bejėgiais. Tapo jie padienininkais „niekieno“ žemėje, tiksliau sakant, priklausančioje naujam okupantui ir jo eksploatuojamoje. Tuo tarpu ištvermingiausi lietuviai, kurie atlaikė Suvalkų krašte pirmą iškelinimo bangą, grūmėsi su vokiškosios okupacijos sunkumais. Jų kaimynystėje iškeltųjų ūkius užimdavo vokiečiai ir folksdočiai, ypač iš Suvalkų ir Ročkų apylinkių. Atsikeldavo jie į, jų manymu, „niekieno“ žemę, bet ir jų padėtis buvo neaiški, kadangi jokių nuosavybės aktų jie negavo.

Tuo tarpu Lietuvoje 1942 m. pradžioje į savo ūkius pradėjo grįžti anksčiau iš čia iškelti vokiečiai. Žinoma, ne visi. Specialus Centrinis emigracijos biuras suskirstė buvusius repatriantus į kelias kategorijas. Į Lietuvą galėjo grįžti pusė iš jų. Kiti veikiausiai neatitiko aukščiausių pasitikėjimo reikalavinų, kurie buvo to biuro keliami kolonizacijos akcijai. Į jų vietą į Lietuvą važiuodavo tikri arijai iš Reicho gilumos.

Antrasis iškeldinimas

1942 m. liepos antroje pusėje vokiečių okupacinė administracija, siekdama sugrąžinti vokiečiams jų senus ūkius, paskelbė naują suvalkiškių lietuvių perkėlimą į kitas vietas Lietuvos gilumoje, ir šičia buvo panaudojama  sąmoninga klasta. Taigi sugrįžtantys iš Trečiojo Reicho vokiečiai turėjo būti apgyvendinti, visų pirma, vakariniuose ruožuose, kuriuos planuota prijungti prie Rytprūsių, kur ir siekta įkurti vokiečių glaudžiai gyvenamą ruožą. Tuo tarpu lietuvius imta kelti rytų link, ypač Vilniaus krašte, kur gyveno didelė dalis lenkų. Tai, kad ten apgyvendinti lietuviai ir išstumti lenkai, reiškė tautinių antagonizmų sužadinimą de facto.

Pagal vokiečių planą numatyta, kad pirmiausia reikia nuskriausti lenkus, pavedus juos išmesti quasi lietuviškai administracijai, paskui turėjęs įvykti konfliktas ir revanšas čia, į jų ūkius, atkeltiems lietuviams. Todėl daugeliui į Vilniaus kraštą atkeltų lietuvių šeimų iškilo dviguba grėsmė: jie jautė netikrumą dėl rytojaus ir nepelnyto konflikto su lenkų gyventojais.

Tuo tarpu iškeldinamieji lenkai, šimtais atvejų iš savo ūkių išmetami staiga, turėjo prieš akis arba liūdną perspektyvą būti išvežti darbams į Reichą, arba – išimtinai palankiai susiklosčius aplinkybėms – susitarti, tarpusavio supratingumo pagrindu, su lietuviais ir gyventi bendrame (neseniai nuosavame) ūkyje. Vokiškoji išvietinimo akcija Lietuvoje, paskelbta 1942 m. ir užsitęsusi iki 1943 m. pavasario, išplėtė lenkų ir lietuvių konflikto Lietuvoje lauką.

Beteisiai savo gimtinėje

Tuo tarpu iš Suvalkų krašto perkelti lietuviai, prarasdami dėl nuolatinių kilnojimų savo turtą, 1943 m. pabaigoje, iš dalies taip pat spaudžiami lenkų ginkluoto pogrindžio, ėmė apleisti jiems priskirtus lenkų ūkius. Jų likimas dar pablogėjo. Daugelis išgyveno sunkius išbandymus, dažnai brisdami per šaltį ir badą savo gimtojo krašto link. Kai 1944 m. vasarą Raudonosios armijos frontas pajudėjo į vakarus, slinkdami paskui jį ir šitie perkeliamieji pasiekė pagaliau, drauge su kitais perkeliamaisiais iš kitų Lietuvos vietų, gimtąjį Suvalkų kraštą. Rado čia, savo nuostabai, visiškai pasikeitusią padėtį. Šioje teritorijoje jau veikė nauja administracija ir nauja valstybinė valdžia. Ji, tiesą sakant, dėl kitokių negu prieš karą priežasčių, taip pat ketino suvaidinti „lenkiškumo gynėjų“ Suvalkų krašte vaidmenį. Nauji komunistiniai apskrities valdininkai neigė grįžtančiųjų teisę į Lenkijos pilietybę, interpretuodami jų nenaudai vokiečių įgyvendintą perkėlimo faktą (kaip savanorišką Lenkijos pilietybės išsižadėjimą). Grįžtantiesiems buvo daroma apskrities administracinės valdžios ir apskrities Viešojo saugumo įstaigos inspiruota įvairi fizinė ir psichologinė įtaka, kad jie vėl grįžtų į okupuotą Lietuvą. Galiausiai daugiau nei penki tūkstančiai ištvermingiausiųjų po įvairiausių peripetijų pajėgė įsitvirtinti gimtosiose sodybose. Apie trys tūkstančiai neatsilaikė ir grįžo per žaliąją sieną savo gyvenimo kurti Lietuvoje. Daugiau kaip trys tūkstančiai žmonių dėl įvairiausių sunkumų ir lenkų–lietuvių pasienyje susikomplikavusios padėties (sovietų specialiosioms tarnyboms sustiprinus sienos kontrolę) nė nemėgino grįžti į Suvalkų kraštą.

Šiame straipsnyje  vos nubrėžti kontūrai nacių–sovietų sukelto egzodo vienos lokalinės bendruomenės, išvarytos iš savo sodybų, atplėštos nuo šaknų ir mestos į karo veiksmų sūkurį. Likimai kitos autochtoninės gyventojų grupės – Suvalkų krašto žydų, vokiečių išvytų į Lietuvą dar 1939 m. rudenį – nepalyginti tragiškesnis. Išsamus jų padėties pristatymas laukia savo autoriaus.

Voruta. – 2011, geg. 7, nr. 9 (723), p. 5.

Voruta. – 2011, geg. 21, nr. 10 (724), p. 5.

Voruta. – 2011, bir. 4, nr. 11 (725), p. 5.

The post Bronius Makauskas. Lietuvių iškeldinimas iš Trečiojo Reicho okupuoto Suvalkų krašto 1941 m. appeared first on Voruta.

Tauro apygardos štabo pareigūnų priesaika 1945 m. liepos 19 d. Iš kairės: Komplektavimo ir ginklavimosi skyriaus viršininkas Jonas Pileckis-Brokas, štabo viršininkas Leonas Taunys-Kovas, Sanitarinės dalies viršininkas bei kapelionas Antanas Ylius-Vilkas, Propagandos skyriaus viršininkas Albinas Ratkelis-Oželis, Baudžiamojo skyriaus viršininkas Vytautas Vitalius Gavėnas-Vampyras. Marijampolės aps. ir vls. Skardupių klebonija, 1945 m. liepos 19 d. Nuotr. iš Genocido aukų muziejaus fondų

Parengė Rimantė PAULIUKAITYTĖ, punskas.pl

Lietuvos partizanų Tauro apygarda buvo karinis junginys, kovojęs su sovietiniu okupaciniu režimu 1945–1952 Suvalkijoje ir dalyje Dzūkijos. Viena jos grupė, būtent Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-oji kuopa, veikė ir Lenkijoje, Suvalkų trikampyje, daugiausia Punsko ir Seinų valsčiuose. Tauro apygarda, kaip karinio pasipriešinimo okupantams junginys, buvo viena pirmųjų Lietuvoje. Maždaug metus iki tol (1944–1945 m.) veikė pavieniai partizanų būriai, grupės, neturėję savo statutų, nedavę priesaikos, todėl pasitaikydavo drausmės pažeidimų, savivaliavimų, įvairių net labai tragiškai pasibaigusių įvykių. Apie Tauro apygardos (apylinkės) štabo įkūrimą 1945 07 19 Skardupių parapijos klebonijoje, Marijampolės valsčiuje, Lietuvos partizaninio karo tyrinėtoja Aldona Vilutienė rašo taip: „Kun. A. Yliui teko nugirsti apylinkėse kelis nužudymus. Jam parūpo, kas ir kokiu tikslu ir kokia teise tai daro. Kun.  A. Ylius susirišo su miško broliais Gavėnais ir kitais būrių vadais ir tokius veiksmus pasmerkė kaip tautinę savižudybę. Nutarta imtis rimtesnių žygių.

1945 m. liepos 19 d. kun. A. Yliaus iniciatyva, Skardupių klebonijoje įvyko slaptas pasitarimas, kurio metu buvo įkurtas apylinkės štabas. O tų pačių metų rugpjūčio 15 d. Tauro partizanų apygarda, apimanti visą kairįjį Nemuno kraštą. Buvo paskirta štabui paruošti veiklos statutą. Kun. A. Ylius pareikalavo, kad į Statutą būtų įdėtas toks punktas: Be Vyriausios štabo vadovybės raštu duoto leidimo nevalia nieko nužudyti… Jis pareikalavo visų ten susirinkusių duoti priesaiką ir tik po šio prisaikdinimo sutiko pilnai su jais bendradarbiauti“. Posėdyje taip pat nuspręsta užmegzti ryšius su vyriausiuoju partizanų štabu, jeigu toks yra, ir aplinkiniais partizanų daliniais. Pradėti koordinuoti pasipriešinimo okupantams veiklą, sutelkus kovotojus po Lietuvos partizanų vėliava, platinti informaciją apie esamą padėtį.

1945 m. rugpjūčio 15 d. laikoma oficialia Tauro apygardos įsteigimo data. Steigiamajame suvažiavime Skardupių parapijos klebonijoje dalyvavo: kunigas Antanas Ylius-Vilkas, Leonas Taunys-Kovas, Vytautas Vitalius Gavėnas-Vampyras, Jonas Pileckis-Brokas, Albinas Ratkelis-Oželis, Vytautas Bacevičius-Vygandas, veikęs Kazlų Rūdos miškuose, Vaclovas Navickas-Perkūnas iš Alytaus apskrities, Vytautas Radzevičius-Vaidila, Vincas Kulboka-Brolis, Stasys Šačkus-Uosis, Liudas Butkevičius-Luobas iš Marijampolės apskrities. Pirmuoju Tauro apygardos vadu išrinktas kapitonas Leonas Taunys-Kovas.

Tauro apygardos partizanų himnas

Nors teka kraujas žeme mūsų,
Lietuvių, karžygių vaikų,
Kentėt išmokom dėl prabočių
Ir mirt, aukotis dėl savų.

Negąsdin mūsų pavergėjai
Žiauria tironija, krauju,
Nes Tauro sūnūs, partizanai,
Veržias kovon su engėju.

Subūrė Tauras mus vieningai,
Šimtus ir tūkstančius vaikų,
Kad sužvangėtų kovai ginklai
Iš ošiančių šalies miškų.

Nors daugel kraujo jau pralieta,
Mūs kraujo žymės vėliavoj,
Bet nenuleiski, Taure, kardo,
Nes Dievas laimins šioj kovoj.

Kovot prisiekėme tėvynei,
Mūs priesaika ir liks šventa,
Krauju įrašėme ant žemės, –
Per amžius būsi tu laisva.

The post Lietuvos partizanų Tauro apygardos įkūrimas appeared first on Voruta.

Susitikimas dėl Suvalkų lietuviško vaikų darželio įkūrimo

Laima JANCAITĖ, www.punskas.pl

Šis mėnuo svarbus Suvalkų miesto lietuvių istorijoje. Pirmą kartą Suvalkuose atidarytas lietuviškas vaikų darželis – lietuviškas švietimas šiame mieste pajudėjo iš mirties taško. Tikėtina, kad kai kurie tėvai dar svarsto: ar verta leisti vaiką į šį darželį? Apie tai, kodėl darželis atidarytas, apie jo privalumus, apie lietuviško švietimo padėtį Suvalkuose ir ateities planus kalbuosi su darželio direktore Jolanta Malinauskaite-Vektoriene.

Kam reikia šio darželio?

Idėja atidaryti lietuvišką vaikų darželį kilo 2017 m. Direktorė pasakoja, kad iš pradžių kalbėjosi trys asmenys (pati direktorė, Arnoldas Vaznelis, Alicija Kraužlytė). Jie pradėjo diskutuoti su tėvais, kad tokį darželį atidaryti poreikis yra. Pasak J. Malinauskaitės-Vektorienės, „tėvai pradėjo kalbėti, kad vaikai eina į lenkiškus darželius, kad jie grįžę po to su jaunesniu broliu ar sesute kalba lenkiškai, nes jie taip pripratę“. Taigi mintis atidaryti darželį gimė dėl to, kad jautėsi, kaip lietuviai vaikai, gyvendami tarp lenkų ir būdami mažuma, pradeda vis mažiau vartoti gimtąją kalbą ir ją pamažu užmiršta. Tokiu atveju darželis tiesiog būtinas, kad vaikai neužmirštų gimtosios lietuvių kalbos ir jaustųsi esą lietuviai. Žinoma, tai aktualu ir mišrių šeimų vaikams, kurių vienas iš tėvų yra lietuvis (be abejo, į darželį priimami ir tokie vaikai).

Lietuviško ugdymo Suvalkuose padėtis – prasta

Viena iš priežasčių, kodėl lietuvių vaikai Suvalkuose vis daugiau bendrauja lenkiškai ir vis mažiau – lietuviškai, yra ta, kad lietuvių švietimo padėtis Suvalkuose itin prasta. Pasak J. Malinauskaitės-Vektorienės, yra įstatymas, pagal kurį miesto valdžia turėtų užtikrinti tautinei mažumai ugdymą. Tai kaip ir daroma, bet neefektyviai – vaikams organizuojamos lietuvių kalbos pamokos, bet į jas vaikai eina „tarsi už bausmę“: „Tai yra popietinis dalykas, jie turi papildomai likti po pamokų. Ten yra mišrios amžiaus grupės, kartu ateina ir pirmokas, ir aštuntokas, ir jie mokosi kartu. Tie vaikai kalbą moka tikrai labai labai prastai“. Taigi toks lietuvių švietimas Suvalkuose yra iki šiol. Kai lenkai po pamokų gali lankyti būrelius, kokius nori, arba tiesiog grįžta namo, lietuviai vaikai eina dar mokytis, ir nelabai efektyviai: kokio efektyvumo galima tikėtis iš būrelio, kuriame susirenka labai skirtingo amžiaus vaikai su individualiais poreikiais?

Kodėl ne visi tėvai nori leisti vaikus į šį darželį?

Nepaisant to, kad darželis Suvalkuose – reikalingas ir sveikintinas dalykas, toli gražu ne visi tėvai nori vesti į jį savo vaikus. J. Malinauskaitė-Vektorienė pasakoja, kad, preliminariais skaičiavimais, lietuvių vaikų iki penkerių metų amžiaus Suvalkuose yra apie 50, tačiau tik vienas kitas planuoja ateiti į darželį. Viena iš priežasčių gali būti ta, kad kai kurie tėvai bijo dėl tolimesnės ateities ugdymo sistemoje. Baiminamasi, kad, jeigu nebus lietuviškos mokyklos, vaikui iš lietuviško darželio nueiti į lenkišką mokyklą bus sunkiau. Tačiau, kaip teigia direktorė, viskas dabar tėvų rankose: jeigu bus poreikis, su laiku bus ir mokykla.

Dvikalbystė yra turtas

Kai kurie tėvai nori, kad jų vaikai labiau adaptuotųsi lenkiškoje aplinkoje. Tokiems tėvams reikėtų prisiminti, kad dvikalbystė yra turtas, o dvikalbiams žmonėms nemažai dalykų daug geriau sekasi, taigi nereikėtų vaikams leisti užmiršti kalbėti lietuviškai. Apie tai užsimena ir direktorė: „Dvikalbystė – didžiulė vertybė, tai vaiko ugdymui ir visam gyvenimui turi milžinišką įtaką, nes ne kiekvienas sugeba valdyti dvi kalbas taip, kaip mes jas valdom. Manau, kad sunkiai galima rasti vertėjus, kurie tokiu lygmeniu, nuo pat vaikystės, geba valdyti dvi kalbas. Mums ir trečią ar ketvirtą kalbą išmokti yra žymiai paprasčiau“. Taigi reikia suprasti, kad vaikas, gyvendamas aplinkoje, kurioje lenkų yra dauguma, nepamirš, kaip šnekėti lenkiškai – juk visur, kieme, parduotuvėje ir kitur kalbama lenkiškai; jis vis tiek gebės adaptuotis, tačiau už bendraamžius bus tik pranašesnis, jeigu bus dvikalbis.

Lietuviško darželio Suvalkuose pranašumai

Darželio direktorė taip pat pamini, kodėl šis darželis yra netgi pranašesnis už kitus. Svarbu ne tik tai, kad jis – lietuviškas, bet kad tėvai kviečiami kartu kurti darželį, bandoma atsižvelgti į visų nuomonę. „Tu, kaip tėvas, gali nuo pat pradžių dalyvauti to darželio kūrimo procese. Ne darželis primeta, diktuoja, bet galima atsinešti savo norus, savo geras patirtis iš kitų darželių, savo pastabas, kas, pavyzdžiui, tame darželyje buvo nevisiškai gerai ir ką būtų galima pakeisti šiame darželyje.“

J. Malinauskaitė-Vektorienė kreipiasi į tėvus:

„Brangūs tėvai! Ar jūs norit, kad jūsų vaikas kalbėtų lietuviškai, ar jūs norit, kad jis būtų lietuvis? Kad jis mąstytų, kad jis jaustųsi esąs tos pačios bendruomenės dalis, kaip jūs ir jūsų tėvai? Nes puikiai žinoma, kad be lietuviško švietimo, be lietuviško ugdymo šitie dalykai yra neįmanomi“.

Direktorė pabrėžia, kad iki rugsėjo dar yra laiko, ir kviečia tėvus užsukti į darželį, pasikalbėti, apžiūrėti jį, taip pat leisti vaikui apsidairyti, pamatyti, kokios sąlygos, galimybės vaikui ugdyti. Ji žada, kad tikrai bus stengiamasi patenkinti visus.  

The post Lietuvių vaikų švietimas Suvalkuose – tėvų rankose appeared first on Voruta.

Lietuvos žydas (litvakas) tarpukaryje

Sigitas BIRGELIS, www.punskas.pl

Suvalkų krašte žydai gyveno ne tik miesteliuose, bet ir kaimuose, kartais net ir po kelias šeimas. Iš įvairių šaltinių žinome, kad XIX–XX a. sandūroje šio krašto kaimuose buvo jų keli šimtai.

Paskutinis Vidugirių žydas Alteris, pasak Magdės Jurkūnienės, paliko šį kaimą 1904 metais. Baudžiavos laikais gimęs Dabulis tvirtino, kad Dusnyčioje (Seinų parapija) gyveno 20 lietuvių ir 10 žydų šeimų. Žydai ten turėjo mokyklą ir laikė mokytoją. XX a. pradžioje žydai išėjo iš Dusnyčios. Liko tik vienas kalvis, kuris gyveno ten iki Antrojo pasaulinio karo^[1]. Šaltėnuose ir kituose parapijos kaimuose žydų gyventa dar po 1920 metų.

Žydų buitis pablogėjo po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Tuo metu šiame krašte pradėjo šeimininkauti prūsai, kurie apgyvendino čia evangelikus ir ribojo žydų veiklą. Iš Punsko parapijos metrikų knygų matyti, kad tuo metu užeigas perėmė vokiškas pavardes turintys asmenys. Prieš tai užeigas laikė beveik vien žydai. Jie turėjo teisę pilstyti ir pardavinėti degtinę. Užeigų prie kaimo kelių tais laikais būdavo daug, vidutiniškai kas 4 varstai^[2] (1 mylia – 7 varstai). Žydai palikdavo kaimus ir kėlėsi į miestus ir todėl, nes prekyba jiems pasirodė pelningesnė nei žemės ūkis.

Šiandien mums gali atrodyti, kad žydai „gojus“ (paniekinantis nežydo pavadinimas) apgaudinėjo, bet realijos buvo kitokios. Reikia turėti omeny, kad jų parduotuvėse nebuvo nustatytų prekėms kainų, o kiekvienas stengėsi pigiai nupirkti ir brangiai parduoti. Prekyba vyko pagal abipusį susitarimą. Kas sugebėdavo derėtis, prekę galėjo nusipirkti už pusę kainos.

Alicija Sitarskienė knygoje „Prieškarinis Punskas“ pateikia tokį punskietės pasakojimą: „Geri buvo žydai. Jeigu nueini, tuoj ir klausia: „Ko atėjai? Ko reikia?“. Buvo toks Ožukas. Jis turėjo mėsinę. Pjovė veršius, žąsis. Kai nueini, tai tuoj ir sako: Jei reikia mėsos, imk. Vyras atiduos man pinigus (reiškia atidirbs). O parduotuvėse užsiprašydavo labai daug, bet reikėdavo ilgiau pasiderėti ir atiduodavo už pusę kainos.“^[3]

Pasitaikydavo įvairių atsitikimų. Vieną iš jų mini Pilypas Likmantas straipsnyje „Prisimenant Punsko žydus“: „Savickas, pvz., atvežė į Punską penkias žąsis parduoti ir už vieną žąsį prašė 5 zlotų, o Mentkė siūlė jam tik po 4 zlotus. Taip jie ir negalėjo susitarti. Tada Mentkė pasiūlė už penkias žąsis 20 zlotų ir jas nupirko. Vienam per daug sukčiaujančiam žydui Šaltėnų kaimo bernai pardavė už 17 zlotų, maiše patamsėje, šunį už vogtą avį, ir įleido į jo tvartą. Juokėsi tada ir žydai, ir nežydai iš tokios prekybos.“^[4]

Nors žydai buvo pranašesni už lietuvius apsukrumu, prekyboje didelių pykčių nebūdavo, nebent paaiškėdavo akivaizdi apgaulė, pvz., kad nupirktas arklys raišas ar karvė spardo.

Lietuviai bernaudavo pas žydus, žydai pas juos niekada. Punsko lietuvaitės dažnai patarnaudavo žydams. Mūsų žmonių akimis žiūrint, tai buvo negarbingas darbas. Iš žmonių pasakojimų žinome, kad žydai savo darbininkais rūpinosi, stengėsi sudaryti jiems geras sąlygas, kad šie norėtų pas juos dirbti. Galima iš žydų pusės įžvelgti nemažai tolerancijos ir nuoširdumo lietuviams.

Pilypas Likmantas rašo: „Senųjų Graužų Kuosienė pasakojo, pvz., (apie 1925 m.), kad Šaltėnų kaimo žydas prieš Velykas sekmadienį siųsdavęs savo berną į bažnyčią išpažinties ir duodavęs jam 2 zlotus asmeniškoms išlaidoms (2 zlotai – rugiapjūtės dienos uždarbis).“^[5]

Punsko žydų ir lietuvių tarpusavio santykiai buvo geri. Vieni kitus gerai pažinojo, vieni kitiems buvo reikalingi. Ištikus bėdai, pas žydą galėjai gauti prekių „bargan“. Lietuviai ir žydai ne tik tarpusavyje prekiavo, bet vieni iš kitų skolindavo pinigų. Įprastai lietuviai žydams skolindavo nedideles sumas, bet dažnai, o žydai lietuviams skolindavo rečiau, bet daug, kartais pasikliaudami žodžiu, kartais vekseliais.

Žmonės sakydavo: Jeigu tau bėda, tai pas savų žmogų pinigų nepasiskolinsi, o pas žydų visadu.

Tai patvirtina punskietė šiuo pasakojimu: „Kartą man prireikė pinigų. Aš jau buvau užsidirbusi miške, bet pinigų dar neturėjau. Apėjau visą miestelį. Vienas ir karvę buvo pardavęs, bet nedavė. Nuėjau ir į kleboniją, pas šeimininkę. Nei vienas iš jų man nepaskolino. O pas žydą gavau. Neėmė jie ir jokių procentų, reikėjo grąžinti tik skolą“^[6].

Juozas Vaina pasakoja: „Mano tėvas labai gerai prižiūrėjo arklius. Arkliai buvo gerai šeriami, visada švarūs, karčiai ir uodega iššukuota.

Krizės išvakarėse Seinuose vieną arklį pardavė už 510 zl, kurį tuo metu sunku būtų parduoti už 100 zl. Be jokio vekselio paskolino tuos pinigus Seinų žydui, o tas pažadėjo grąžinti nedidelėmis dalimis, bet kada pareikalaus. Taip vyko man dar nepradėjus VDG-oje mokytis. Nuveža mane tėvas į Seinus batų ar drabužiams medžiagos pirkti, sutinka minėtą žydą ir jam pareiškia, kad reikės 17 zl. Po kokios valandos žydas iš savo uždarbio, ar pas kitą žydą pasiskolinęs sutartu laiku, sutartoje vietoje atneša prašomą sumą.“

Ožkinių J. Krakauskas pasakojo: „Jei kam ko prireikė, tai kad ir nakcu: ar tai bargan ar an vargo, tai pas žydų. Pas žydų valandų nebuvo. Nuveik pusnakcy, jisai kėłėsi ir turgavoj. Kas kokių valandų norėj. Ir be pinigų davė, kap pažinoj, visap.“

Tarpukario Punske visa prekyba buvo žydų rankose. Jiems priklausė parduotuvės, kepyklos, smuklės ir kt. Ūkininkai žydams pardavinėjo žemės ūkio produktus, o pinigus išleisdavo jų parduotuvėse ir smuklėse. Kaimiečiams žydai mielai skolindavo pinigų, duodavo prekių ir degtinės „bargan“. Jei šie nesugebėdavo grąžinti skolų, į namus ateidavo antstolis. Caro laikais ne vienas Ožkinių, Kreivėnų ar Punsko kaimo vyras ne vieną šešiamargį žydams užeigose buvo pragėręs.

Jei užeigoje kas nors gerokai įkaušdavo, žydai jį maloniausiais žodeliais maldaudavo eiti namo. Ateinančiuosius sutikdavo džiugiais žodžiais: „Ui, kaip seniai tavęs nemačiau.“

Užeigas lankė ne tik pakeleiviai, bet ir aplinkiniai žmonės. Kai kurie jų, prasigėrę ūkininkai, užstatydavo savo ūkius. Taip ne vienas žydas tapdavo žemės ūkio savininku. Būdavo, kad žydai pirkdavo ūkius per varžytines, kai kuriuos į ūkius įsileisdavo dvarininkai.

Žydai kaimuose turėjo žemės, bet dažniausiai ją dirbdavo samdyti vietiniai lietuviai. Remiantis žmonių pasakojimais, tarpukariu buvo galima pamatyti vieną ar kitą žydą prie plūgo ar vežimu iš laukų rugius ar vasarojų vežantį, bet tai buvo retas vaizdelis. Žydai nemėgo ūkio darbų ir samdydavo lietuvius.

Įdomu, kad beveik kiekvienas kaimo lietuvis Punske turėjo „savo“ žydą, su kuriuo palaikė prekybinius ryšius, sekmadieniais atvykęs į bažnyčią, užeidavo sušilti, pakeisti batus, o po Mišių pasivaišinti bandelėmis ar svaiginamaisiais gėrimais. Pyragą žydai pardavinėdavo kilogramais. Kaimiečiai pyragus kepdavo tik prieš didžiąsias šventes, todėl žydai sekmadienį prikepdavo visokiausių pyragų ir bandelių, atvykusiems užleisdavo kambarius, vaišindavo juos taip pat silkėmis ir degtine.

Vaitakiemio ir Trakiškių gyventojai rinkdavosi pas Ošarą, kuris gyveno miestelio centre. Kaimiečiai iš Ožkinių ir Šlynakiemio užeidavo pas Polonieckus. Pas Mejerius, Maškius ir Mentkę šildydavosi valinčiokai^[7].

J. Vainos užrašuose aptinkame tokį pasakojimą: „Viena mergina, per Velykas, eidama į Punską parpuolė, ir jos pintinėje sudužo margučiai, o buvo paprotys margučius berneliams dovanoti. Pas žydę paaiškėjo, kad jos visi margučiai sumušti. Ji verkt, o žydė ramint, kad viskas bus gerai, tik tegul ji eina į bažnyčią. Pas tą žydę savo krepšelius buvo palikusios ir kitos merginos. Ėmė žydė po vieną sveiką margutį iš kitų krepšelių ir pakeitė sudužusiu. Tokiu „stebuklu“ mergina buvo patenkinta.“

Tarp žydų ir lietuvių kartais kildavo nesusipratimų ir piktybių. Juozas Vaina užrašė vieno žmogaus pasakojimą: „Puncko žydeliai turėj žamės. Kaimas jodavo atsavuoj, o žydeliai atsavuoj nakcigonėj. Žydai išgano mumi pievas. Dziedulio pievų irgi išganė. Padavė teisman. Priteisė po du rubliu keturiems sumokėc, tai jiej rudenį, kap javai buvo suvežci, padegė kluonų ir dar graižės, kad visas trobas padegs. Tėvas da buvo paauglys. Turėj perprašyc. Suaugo jaunimas ir šiciej pradėj keršyc. Žydai negalėj niekur pasisukc. Susirinko apie penkiolika bernų ir, kur Gavienas gyvena, nuvėjo nugrauc kalvės. Pakelc pakeliam, alia nugrauc negalim. Išstatė kelis pilniavoc, o kici, negalėdami nugrauc kalvės, išmušė trim žydam langus. Išmušį visi bėgc, alia ir ciej kų pilniavoj, kad nelikc kalci, ir jiej bėgo, o aniej misno, kad ziemskiai vejasi, tai kad skutė, tai skutė namo.“

Apskritai žydų ir lietuvių santykiai buvo geri. Žmonės pasakodavo, kad ištikus nelaimei vieni kitus gelbėdavo, vieni kitiems padėdavo. Yra gražių abipusio susipratimo ir bendro sugyvenimo pavyzdžių. Pavyzdžiui, kai Punską vizitavo vyskupas Antanas Baranauskas, žydai, lietuvių pavyzdžiu, pastatė jam iškilmingus vartus, prie kurių vyskupas sustojo ir suteikė jiems ganytojišką palaiminimą.

Pakamšių kaimo gyventojas Zakrauskas pasakojo, kad Punsko rabinas, nuėjęs pas kleboną Simoną Norkų, nusiėmė prieš jį kepuraitę. Klebonas paprašė rabino ją užsidėti, nes žydams dėvėti jarmulkas įprasta.

Kai 1914 m. Punsko klebono kun. Motiejaus Simonaičio sumanymu buvo išgrįsta akmenimis miestelio rinka ir pagrindinė gatvė, prie darbų prisidėjo ir Punsko žydai.

Pilypas Likmantas papasakojo įdomų atsitikimą: „1905 m. Punske buvo sudraskyti teismo ir žandarmerijos dokumentai, nuginkluoti rusų pareigūnai, sudaužytos valstybinės degtinės krautuvės. Prasidėjus po to represijoms, caro valdžia uždėjo valsčiui net 5000 rublių kontribuciją, kurios nemažą dalį teko mokėti Punsko žydams. Daugelis jų vaitodami mokėjo tą kontribuciją, tačiau niekas nieko neįskundė, nors ir gerai žinojo, kas ją užtraukė. Žydai kalbėjo, kad visus dalyvaujančius galima buvo pažinti, cik veidai jų buvo biskį pasuodzinti.“^[8]

Pirmojo pasaulinio karo metais žydai sugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Amerikos šalpos organizacija „Jointo“ teikė paramą Punsko ir kitų vietovių žydams.

Po karo, susidarius naujoms politinėms sąlygoms, žydų ir lietuvių tarpusavio santykiai Punske nepasikeitė. Žydai Punske aprėpė beveik visą miestelio prekybą ir amatus. Jie labiau nei lietuviai sugebėjo prisitaikyti prie sąlygų ir pelnytis kiekviena pasitaikiusia proga.

^[1]  Likmantas, P. 1973. Prisimenant Punsko žydus. Vingis.

^[2]  Ten pat.

^[3]  Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 57.

^[4]  Likmantas, P. 1973. Prisimenant Punsko žydus. Vingis.

^[5]  Likmantas, P. 1973. Prisimenant Punsko žydus. Vingis.

^[6]   Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 57.

^[7]  Sitarskienė, A. 1993. Prieškarinis Punskas. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 57.

^[8]  Likmantas, P. 1973. Prisimenant Punsko žydus. Vingis.

The post Punsko žydai. Žydų ir lietuvių tarpusavio santykiai appeared first on Voruta.

punskas.pl archyvo nuotr.

www.voruta.lt

Istorijos ratas smagiai sukasi, ir, ko gero, mes vėl patenkame į geopolitinę areną, kokia buvo beveik prieš 100 metų. Tiesa, ir padėtis kita, ir artistai kiti. Bet grėsmė Lietuvai išlieka. Turiu galvoje vadinamąjį Suvalkų trikampį, kuriame prieš šimtmetį kunkuliavo tikro karo katilas. O šiandien? Šį siaurą beveik 100 km ruožą, nusitęsusį nuo trijų valstybių (Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos) sienų sankirtos iki Karaliaučiaus srities vadiname Suvalkų koridoriumi. Šiomis dienomis Gardino srityje, šaukdamas apie mistinį NATO pajėgų judėjimą link Baltarusijos, A. Lukašenka sutelkė neregėtą karinę armadą. Išsiprašęs V. Putino pagalbos „esant aplinkybėms“ padėti diktatoriškam režimui, pats ir sūnus Nikolajus su „kalašnikovu“ lakstantis „batka“ gali lįsti būtent į šį koridorių, siekiant atkirsti Baltijos šalis nuo didžiosios Europos. Toks scenarijus visiškai įmanomas, prisimenant seną šimtmečio konfliktą…

Siūlome žurnalisto Česlovo Iškausko straipsnį, paskelbtą jo knygoje „Paaukota Lietuva: nuo Vytauto Didžiojo iki Dalios Grybauskaitės“ (Kaunas, 2014). 

Suvalkų trikampis: kaip jie mus mindė?

Prieš keletą metų, kalbėdamas, žinoma, apie savo istorines dramas, Justinas Marcinkevičius sakė: „Man praeities įvykiai niekados nėra pasibaigę, nes tai, kas buvo, tai, ką mes vadinam istorija, tebesitęsia, tęsiasi dabar mumyse, tęsis per amžius“. Aukso žodžiai. Dabar juos galima taikyti tiems, kurie tvirtina, jog praeities priminimas – tai senų žaizdų aitrinimas, nesantaikos tarp tautų kurstymas. Beje, skaudžiausių istorijos tarpsnių nutylėjimas iš esmės ir yra mūsų sąmonės bei valstybių santykių išopėjimo vieta.

Šį epilogą nutariau taikyti ir vienam iš sudėtingiausių Lietuvos ir Lenkijos santykių laikotarpiui – keletui mėnesių iki Suvalkų sutarties, pasirašytos 1920-ųjų spalio 7 d. Tų metų rugpjūtis ir rugsėjis buvo neramus ir Suvalkų, Punsko bei Seinų krašto žmonėms. O dingstį apie tai priminti paskatino nesenas lenkų valdžios akibrokštas Berznyko (Beržininkų) kapinėse: akmeninėse plokštėse iškaltose datose ir užrašuose lietuviai, tais 1920 metais kovoję už savo laisvę, tapatinami su bolševikais, laikomi kolaborantais, o būtent šie ir kiti tekstai, kaip teigė istorikas Tomas Bagdonavičius, „iškraipo istorinę tiesą ir skatina lenkų neapykantą lietuviams“.

Lenkų ir bolševikų sandūra

Vejant vokiečius iš Rusijos, bolševikai dar 1920 m. sausį patvirtino naują puolimo į Vakarus planą, kuris buvo Vladimiro Lenino ir Levo Trockio sumanyto revoliucijos „eksporto“ dalis. Vakarų frontas tapo svarbiausias, čia buvo sutelktos geriausios bolševikų karinės dalys – beveik pusė milijono karių. Užėmus Vakarų Baltarusiją ir Ukrainą, planuota žygiuoti tolyn, į Lenkiją ir Vokietiją, o čia su revoliucinių darbininkų pagalba nuversti vietos valdžias, po to „eksportuoti“ revoliuciją į Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją, Italiją ir kt. Vakarų fronto vadu buvo paskirtas jaunas, vos 27 metų, bet jau pergalėmis pagarsėjęs karvedys, būsimasis maršalas Michailas Tuchačevskis.

Bet prie vakarinių buvusios carinės imperijos sienų jis susidūrė su ne mažiau ambicingu, tuomet beveik dvigubai vyresniu ir kovose labiau užgrūdintu Juzefu Klemensu Pilsudskiu. Siekdamas atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę nuo „jūros iki jūros“ federacijos principu, šis Lenkijos valstybės viršininkas 1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu Simonu Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija.

Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai nesustojo ir per Baltarusiją puolė Varšuvą. Raudonajai armijai pavyko nustumti lenkų kariuomenę iki pat Varšuvos. Tačiau rugpjūčio 14-16 d. įvykęs Varšuvos mūšis netikėtai pakeitė įvykių eigą ir iš esmės užkirto kelią bolševikinės revoliucijos „eksportui“. Raudonoji armija buvo atblokšta nuo Vyslos ir greitai vejama atgal. Euforija apėmė ir J. Pilsudskį, ir visą Lenkiją, o britų diplomatas lordas Edgaras D‘Abertonas šį karinį konfliktą priskyrė prie aštuoniolikos svarbiausių mūšių pasaulio istorijoje ir pastatė jį į vieną gretą su atėniečių pergale prie Maratono, normanų pergale prie Hastingso ir Napoleono – prie Vaterlo. Lenkijos istoriografijoje mūšis prie Varšuvos apibūdinamas kaip „stebuklas prie Vyslos“.

Lietuva su bolševikais?

Lenkų duomenimis šiame kare Rusijos nuostoliai buvo apie 230 tūkst. kareivių, Raudonoji armija bėgo, o V. Lenino planuotas istoriniu žygis į Vakarus žlugo. Bet prieš tai, 1920-ųjų liepos 12 d., buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, pagal kurią balandžio mėnesį lenkų užimtas Vilnius buvo grąžintas Lietuvai. Tiesa, lietuviškas jis išsilaikė tik apie tris mėnesius, bet tuomet bolševikai lenkų agresorių akivaizdoje buvo pelnę daugelio lietuvių simpatijas. Varšuvai tai reiškė, kad Lietuva tampa V. Lenino Rusijos satelite ir nepaliaujamose varžytinėse su Lenkija eina išvien su bolševikais.

Tokį kaimynų nusiteikimą sustiprino tai, kad, praėjus vos trims dienoms po taikos sutarties pasirašymo, liepos 15 d., čia atvyko pulkininkas leitenantas Kazys Ladyga – buvęs Rusijos imperijos kariuomenės karininkas, 1919 m. vadovavęs pasipriešinimui Raudonajai armijai ir bermontininkams (po Lietuvos kariuomenės pralaimėjimo Lenkijos daliniams prie Augustavo ir Seinų atsisakė armijos vado pareigų; 1940-ųjų rugpjūtį sovietų buvo suimtas ir kitų metų pabaigoje sušaudytas Rusijos kalėjime). Netrukus į miestą įžengė lietuvių pėstininkai, įvyko bendras su raudonarmiečiais mitingas, kuriame, sugiedojus Tautišką giesmę ir „Internacionalą“, rusų komisaras pažadėjo greitai palikti Vilnių.

Tačiau perduoti gražintą teritoriją mūsų valdžiai bolševikai delsė, o M. Tuchačevskis net bandė pasinaudoti Lietuvos teritorija ir įtraukti į savo žygį Lietuvos kariuomenės dalinius, esančius Vilniuje. Bendradarbiavimo su bolševikais įspūdį stiprino tai, kad Vincas Mickevičius-Kapsukas, Zigmas Aleksa-Angarietis ir kiti komunistų vadai, 1919 m. pasprukę iš Lietuvos ir įsikūrę Smolenske, nenurimo, žadėjo vėl grįžti ir iškarti buvusius savo bendražygius – socialdemokratų lyderius Vladą Požėlą, Steponą Kairį – neva „už proletariato interesų išdavystę, perėjimą į buržuazijos stovyklą“.

Lietuviškieji bolševikai vadovavo ir 1919-ųjų pavasarį įkurtai bendrai Lietuvos ir Baltarusijos socialistinei respublikai (LITBEL‘ui). Lenkams tai buvo stiprus argumentas, kaltinant Lietuvą tariamu bendradarbiavimu su bolševikais.

Vijo rusus, o smaugė lietuvius

Taigi, po pergalės prie Varšuvos lenkų kariuomenė plačiu frontu vijo Raudonąją armiją į Rytus. J. Pilsudskio apetitas atėjo bevalgant, ir šis savo parankinio generolo Lucjano Zeligowskio rankomis sumanė užgrobti senas Lietuvai priklaususias teritorijas.

1920 m. rugpjūtį ypatinga padėtis susidarė vadinamame Suvalkų trikampyje, Pietų Sūduvoje, Suvalkų – Seinų ir Punsko krašte. Seinai nuo XV-ojo amžiaus iki pat trečiojo ATR padalijimo ir carinės Rusijos okupacijos 1795 m. priklausė LDK. Kaip rašė apklausų pagrindu etnologinį krašto pjūvį atlikęs istorikas Petras Kalnius 2004 m. paskelbtame tyrime „Punsko ir Seinų krašto lietuviai“, Punsko valsčiuje lietuviai sudarė apie 80 proc. visų gyventojų, bet lenkai į šią teritoriją pretendavo motyvuodami, kad caro laikais ji priklausė Varšuvos generalgubernatoriui.

Į ginčytinus Lenkijos ir Lietuvos santykius įsikišo Tautų Sąjunga, kuri delegavo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrą lordą George‘ą Curzoną, kuris 1919 m. gruodį nubrėžė demarkacinę liniją, dar vadinamą Kerzono linija. Taip lenkams atiteko lietuvių gausiai apgyvendintos Suvalkų, Seinų, Punsko apylinkės, kuriose atsitraukus vokiečiams valdžia buvo atitekusi lietuviams. (Apskritai 1919-1920 m. Seinų krašte valdžia pasikeitė net vienuolika kartų).

Vydama bolševikus Lenkijos kariuomenė eilinį kartą sulaužė susitarimus bei Kerzono liniją, kaip ir 1919 m. liepą nustatytą prancūzų maršalo Ferdinando Focho liniją (pastarasis už nuopelnus Varšuvai 1923 m. gavo Lenkijos maršalo titulą), kaip, beje, ir 1920 m. rudenį Lozanos sutartimi nustatytą 8 km pločio neutralią zoną, egzistavusią pustrečių metų. Po nesėkmingų derybų su lenkais lietuviai surengia įnirtingą pasipriešinimą besiveržiančiai keliskart galingesnei J. Pilsudskio armijai.

1920 m. rugpjūčio 28 d. lenkų kariuomenė užima Augustavą. Rugpjūčio 31 d. lenkų ulonai užgrobia Seinus, Suvalkus, Gibus. Lenkija reikalavo, kad lietuviai kartu muštų Raudonąją armiją arba bent leistų per savo teritoriją vyti bolševikus, tačiau Vilnius pasipriešino: lietuvius saistė liepos 12 d. pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija. Kita vertus, jie žinojo, kad lenkai neapleis užimtų žemių. Po įnirtingų mūšių rugsėjo 22 d. ties Augustavu lietuviai patiria triuškinantį pralaimėjimą, o kitą dieną lenkai jau užima Druskininkus, vėliau Gardiną, Lydą. Atsivėrė tiesus kelias L. Zeligowskio avantiūrai.

Tarp narsos ir neutralumo

Tokiomis sąlygomis rugsėjo 30 d. Suvalkuose prasideda Lenkijos ir Lietuvos derybos, užsibaigusios spalio 7 d. Suvalkų sutartimi, kuri po dviejų dienų taip pat buvo sulaužyta. Per keletą mėnesių Lietuva neteko daugybės savo karių ir karinės technikos. Beveik po metų, 1921 m. liepos 16 d., Steigiamasis Seimas net priėmė specialų įstatymą Suvalkų fronto atsitikimų tardymo komisijai sudaryti, ši komisija turėjo pasirūpinti, kad esant reikalui „kaltininkai būtų patraukti tieson“. Dėl to turėjo atsistatydinti šio fronto vadas pulkininkas K. Ladyga, kuris prieš mūšius narsiai ragino „Pulti, dabar arba niekados!“

Bet istorikai pastebi, kad svarbiausi nuostoliai vis dėlto buvo ne šie: visų pirma, mūsų pralaimėjimas Pietų Sūduvoje sudarė palankias sąlygas lenkams užgrobti mūsų sostinę Vilnių ir Vilniaus kraštą. Antra, dėl to, kaip parodė vėlesni įvykiai, mes visiems laikams praradome Seinus, Punską ir visą šį gražų nuo seno mūsų tautiečių gyvenamą kraštą. Kartu pralaimėjimas pademonstravo, kokia susitaikėliška buvo Lietuvos neutralumo pozicija lenkų ir bolševikų karo metu.

Visas šis konflikto mazgas dar kartą parodė, jog Vakarai palaiko ir toleruoja stipresniojo interesus. Tūlas paklaus: ką tuo norėta pasakyti? Ar istorijos priminimas – ne tautų kiršinimas? Viena verta pridurti: pamokančių praeities tarpsnių projektavimas į šiandieną padeda blaiviai vertinti dabarties ir ateities geopolitinę situaciją. Pasakyta tas pat, kaip Just. Marcinkevičiaus, tik kitais žodžiais.

The post Ko mus moko šimtmečio istorija? appeared first on Voruta.