2013 metų gruodžio 14 dieną (šeštadienį) Punsko valsčiaus konferencijų salėje vyks istorijos paveldo konferencija Terra Jatwezenorum 2013. Jos metu bus pristatytas naujas Jotvingių krašto istorijos paveldo metraščio tomas bei paminėtas „Aušros“ leidyklos 20-metis.

 Programa (Lenkijos laiku)

 9.30 val. – dalyvių registracija

10.00 val. – konferencijos atidarymas

 Pranešimai (I dalis). Pradžia 10.15 val.

•  Algimantas Katilius Vyskupo Antano Baranausko anketa dvasininkams (1898 m.)
• Kęstutis Žemaitis Kunigų seminarijos Marijampolėje atkūrimas: tarp Seinų dvasios ir dabarties aktualijų
• Gintaras Lučinskas Varviškės „respublika“ (1920–1923)

 11.30 val. – kavos pertrauka

•  Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė Dvi „Aušros“ apie Lietuvos laisvės priešaušrį
• Jovita Nevulytė-Grėbliūnienė Lenkijos lietuvių šnektų tyrimų apžvalga
• Birutė Vaičiulienė Punsko šnektos diferencinis žodynas

 13.30 val. – konferencijos uždarymas

Sigitas BIRGELIS, punskas.pl

Kas šiomis dienomis susimąsto apie Oskarą Milašių? Retas tik gūžtelėja pečiais, o tie, kurie domisi literatūra, renkasi savo menkystei artimus kūrinius – ankstyvą poeto kūrybą. Nedaug žinome apie Oskaro Milašiaus pranašystes ir kad jose kalbama, tarp kitko, ir apie Seinus.

Antai garsiojo viduramžių pranašo Mišelio de Nostradamo (Michel de Nostredame) pranašavimai plačiai pažįstami pasauliui. Jie abstraktūs, laisvai pritaikomi įvairiems laikams ir įvykiams. Milašiaus pranašystės kitokios. Jis drąsiai kalba apie artėjančius šio pasaulio įvykius.

O. Milašius

Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz) – kas jis? Neeilinė ir lietuviams, ir prancūzams asmenybė? Lietuvių, o gal lietuvių-prancūzų, prancūzų-lietuvių poetas, intelektualas, simbolistas, mistikas, pranašas? Lietuvių istoriografijoje galime perskaityti, kad O. Milašius – tai lietuvių kilmės prancūzų poetas. Ar pagrįstai? Airijos dramaturgas Samuelis Beketas (Samuel Barclay Beckett) rašė anglų kalba, vėliau (nuo 1945 m.) prancūzų, bet niekas jo nevadina airių kilmės anglų ar prancūzų literatu. Pavyzdžių galima ieškoti ir arčiau. Antai M. Daukša kūrė lenkiškai, Jonas Radvanas – lotyniškai, bet jie neginčijamai lietuvių rašytojai.

Žinome, kad Oskaras Milašius gimė 1877 m. Čerėjos dvare (Baltarusijoje) bajorų šeimoje. Tikėtina, kad šis dvaras buvo Sapiegų giminės tėvonija, kurią 1802 m. nupirko Oskaro prosenelis ar senelis Juozapas Milašius. Tai davė pradžią baltarusiškajai Milašių giminės šakai. Milašiams priklausė dvarai Mogiliovo, Vitebsko ir Minsko gubernijose. Vyresnioji Milašių šaka Lietuvoj įsikūrusi nuo XIII amžiaus Labūnavos, Serbinų ir Anuševičių dvaruose (dabartiniame Kėdainių raj.). Tai lietuviškoji šaka. Seni šios šakos dokumentai liudija, kad Milašiai kilę iš Loznicos serbų valdovų giminės. Tiek apie Milašiaus giminės medį.

Įsidėmėtina, kad būsimasis poetas, būdamas bajorų kilmės, buvo auklėtas lenkų dvasia, kas tais laikais buvo normalu. Lenkiškumas O. Milašiaus nepatraukė. Nuo vaikystės jis jautėsi esąs lietuvis, pradėjo tolti nuo lenkų tautos ir kultūros. „Keistuolis tėvas įskiepijo man pagarbą lietuviškai mūsų giminės kilmei, taip pat ir nepasitikėjimą Lenkija, lydėjusį mane visą gyvenimą. (…) aš priklausiau labai senai lietuvių šeimai, sulenkėjusiai, kaip ir visos mūsų krašto didikų šeimos“, – rašė O. Milašius.

Poetas ne kartą didžiavosi lietuvių kalba ir lietuviais: „Lietuviai valstiečiai, praslinkus 20 tūkst. metų, tebekalba šventąja brahmanų kalba. Dainose tebeskamba pirmykščio arijų pasaulio siela, rytmetinę žvaigždę lietuviai tebevadina Aušrine, kaip kitados asirai. Lietuvių kalba, tautosaka, mitologija – raktas į Europos praeitį.“

Panagrinėkime, kas O. Milašiaus tėvai. Tėvas Vladislovas Milašius buvo išdidus ir ūmaus charakterio žmogus. Jis vedė žydaitę Rozaliją Mariją Rozental. Ilgą laiką dėl tėvo giminės priešpriešos ir paniekos jie gyveno nesusituokę. Apie tėvus O. Milašius rašė: „Tėvas medžiodavo Afrikoje, Čerėjoje bandė skraidyti balionu. Kartais jis sirgo persekiojimo manija. Auginosi plaukus, nudribusius iki juostos, kiauras dienas sėdėdavo rūsyje, apsikabinęs išgaląstą kirvį. Vieną sykį mėgino padaryti charakiri senovišku kardu (…). Tėvas nekentė dvasininkijos.“ Oskaro motina Marija Rozental, lenkų kilmės žydaitė – buvo rabino duktė. Oskaras ją apibūdina tokiais žodžiais: „Ji neišpažino jokios religijos. Mane persekiojo savo saldžia žydiška meile. Materialistiška ir nesuprantama motinos meilė man taip įkyrėjo, kad norėdamas išvengti emocijų, kurias sukeldavo jos artumas, anksti ėmiau slapstytis nuošaliose parkų ir sodų vietose.“ Pagal žydų tradiciją, tautybė paveldima iš motinos, bet motinos tautai Milašius nereiškė simpatijos ir su ja pats nesitapatino.

1899 m. Milašių šeima persikėlė į Paryžių. Oskaras, baigęs licėjų, studijavo Rytų kalbas, tarp jų ir hebrajų. Išmoko keletą Europos kalbų, kuriomis kalbėjo laisvai. Būtų galėjęs lengvai rasti tvirtą pripažinimą Lenkijoje. Užteko tik „nueiti ir apsivainikuoti Varšuvoje su daugeliu kitų lietuvių iš mano pasaulio. (…) Aš tikėjausi atliksiąs naudingesnį darbą, pasilikdamas po kukliu lietuviškuoju kryžiumi“. Apie lenkus rašė: „(…) visoje Europoje nėra kvailesnio, nieko taip giliai nuklimpusio smulkmeniškoje tarpusavio neapykantoje, kaip lenkų šlėkta (…). Melagystė, suktumas augte įaugo į lenko kraują. Patys dejuoja, vaidina kankinius, bet su didžiu įžūlumu skriaudžia tautines mažumas.“

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, O. Milašius kviečiamas dirbti Lietuvos atstovybėje Paryžiuje. Čia jis rašo: „Aš būčiau laimingas, pagal savo išgales galėdamas prisidėti, grąžinant taiką mūsų brangioje Lietuvoje, taip skaudžiai nukentėjusioje“. O. Milašius dirbo Lietuvai išsijuosęs. Kun. Pijus Bielskus apie jį rašė: „(…) geresnio pasiuntinio už Milašių sunku rasti ir norėti. Tas žmogus dvasia ir kūnu pamilęs tėvynę Lietuvą, jos laisvę, nepriklausomybę ir atgimimą“. Ne kartą O. Milašius yra pasakęs, kad „vardas Lietuva užvaldė jo protą ir jausmus“.

O. Milašius rašė prancūzų kalba, nes šią kalbą geriausiai išmanė, Prancūzijoje gyveno, ėjo mokslus. Vertė į prancūzų kalbą lietuvių liaudies pasakas, dainas, savitai jas perkurdamas ir papildydamas. Žavėjosi Vinco Kudirkos asmenybe, jo poezija, Juozo Tysliavos kūryba, Kazio Šimonio ir M. K. Čiurlionio paveikslais.

Pirmasis O. Milašiaus eilėraščių rinkinys „Poeme de Desadences“ pasirodė 1899 m. Vėlesnieji jo rinkiniai „L’Amcrieuse Initiation“, „Sept Solitydes“, „Les Elemen“ užtikrino jam garbingą vietą tarp žymiausių prancūzų poetų.
O. Milašiaus gyvenimą lydėjo vienatvė ir kančia. Paskutiniais gyvenimo metais jis pasitraukė iš žmonių tarpo. Mirė 1939 m. kovo 2 d. Fontenblo.

 ***

 Palyginti nedaug kalbama apie O. Milašiaus pranašystes. 1914 m. gruodžio 14 d. jis, būdamas pilno proto ir visiškai budrus, pajuto visame kūne neįtikėtiną pasikeitimą, lyg galėtų pakilti ir skristi erdvėje. Apie tai jis rašė: „Po valandėlės aš jau buvau netoli didžiulio melsvomis miglomis apgaubto kalno viršūnės, o tos miglos buvo neapsakomai švelnios ir perregimos“. Oskaras dėl regėjimų nejautė pasididžiavimo. Jis laikė save menku, silpnu ir nuodėmingu, nežinojo, ar tai ateina iš Aukščiausiojo, ar tai tik piktojo gundymai, apgaulė, liguistas apsirikimas, senatvės požymis? Ėjo bažnyčion, klaupėsi prie klausyklų, nusižeminęs išpažino kaltes. Ilgainiui suprato, kad ateitis atskleista ne tam, kad ji baugintų žmones, bet kad niekada neišsipildytų.

Įdomios O. Milašiaus pranašystės apie artėjantį karą ir jo padarinius. Lenkijos ir Vokietijos karas daug kam atrodė neišvengiamas. Nereikėjo aiškiaregių. Žinia buvo, kad Vokietija nenurims dėl „koridoriaus“, o lenkai jo neatiduos. Milašius pranašavo, kad, „jeigu karas kiltų vėliau nei 1933 m., jo pasekmės būsią žiaurios, peržiūrėta bus daug tarptautinių sutarčių.“ 1933 metai nubrėžia takoskyrą. Hitlerio atėjimas į valdžią yra vienas iš lemtingiausių tragiškų XX a. momentų. Vėliau Milašius pranašauja, kad „karas prasidės 1939 m. iš keturių pakto“. Pasak Milašiaus, „per keliolika dienų žlugs pilsudskinė Lenkija. Šis smūgis Lenkijai daug kainuos, bet proto neduos.“

Pasak O. Milašiaus „neliks ir Lietuvos. Ji daug kentės už negimusių kūdikių žudymą, pederastų, homoseksualistų, sodiečių nuodėmes (…), besaikį malonumų ieškojimą (…). Tūkstančiai lietuvių patirs ašaras, kalėjimą, bus išrauti ir perkelti į amžiną ledą ir sniegą. (…) Kadangi lietuviai per daug mylėjo žemiškąją tėvynę, svetimų engėjų bus išmokyti neturto“.

Įdomi yra Milašiaus užuomina, kad Lietuva atsiims prarastas žemes su sostine Vilnium.

Milašius pranašauja, kad „Prancūzija bus padalinta pusiau, o Paryžius vergaus vokiečiams“. Tiksliai taip ir įvyko. Vokietija okupavo tris penktadalius Prancūzijos, likusią teritoriją palikdama Viši režimui, kuris buvo nacių marionetinė valstybė.

Pasak pranašo, „nieko gero laukti negali ir hitlerinė Vokietija. Ji žlugs. Kazokų raitelių kanopos mindžios Berlyno gatvių akmenis. Valstybė bus išdraskyta. Norės susijungti, bet neturės valios. Ji ilgam neteks savo sostinės, bet… amžiams Vokietija nebus pasmerkta. Per karą ir po jo Anglija nusilps, praras savo kolonijas Indijoje.“

Milašius užsimena ir apie artėjantį holokaustą, kad „hitlerinė Vokietija išžudys daug žydų, bet ir iš jų pačių bus pareikalauta lygiai tiek pat aukų.“ (Žydų žuvo 6 mln., vokiečių 6,5 mln.) Įsimintina ir tai, kad „kai kuriems lietuviams bus siaubinga prisiminti, kad prisidėjo prie žydų žudymo. Galiausiai žydai vėl turės savo valstybę“.

Pagal Milašių, žmonės gaus baisų, viską griaunantį ginklą. „Užteks vos saujelės tos medžiagos, o miestai virs pelenais, geležis sutirps į vašką, akmenys liepsnos kaip popierius. Ginklas bus daug kartų baisesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus galima sunaikinti žemę. (…) Žemė degte degs. Žolė šimtmečiais neaugs.“

Milašius pranašavo, kad nieko gero negalima tikėtis ir po karo. „1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nuodėmės, dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siaurės vandenys, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa. Žmonės ims šnekėti apie pasaulio galą. (…) Pirmieji pasaulio pabaigos ženklai pasirodys JAV.“

Kalbėdamas apie Lenkiją Milašius pranašauja: „Lenkiškas katalikiškas tikėjimas, prisotintas atgimusiu fanatizmu, dar kartą pakels galvą. Ilgą laiką čia bus nei šiokia, nei tokia taika, bet šioji taika lenkus labiau išvargins nei karas. Lenkai šauks „Laisvės, laisvės“ (…) Lenkija paskęs šiurpesnėje anarchijoje negu Žečpospolitos laikais.“

Milašius perspėja lietuvius: „Jei klestės paleistuvystės, girtavimai, visokie iškrypimai, neapykanta, masinis melas, masinės vagystės, pridengtos tariamos tiesos vardu, tai (Lietuvos – red.) sunaikinimo bausmė artėja sparčiais žingsniais“. Išsigelbėjimo jis pataria ieškoti sekant Pranciškų Asyžietį ir Izidorių Artoją. Kitų tikėjimų žmonėms sektinas būtų Vydūnas.

Yra viena Milašiaus pranašystė dėl Seinų. „Lenkija stiprės, geis atkurti senąją valdžią, bet nepasimokys iš praeities klaidų. Seinuose ir kitur uždraus lietuviškai melstis, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus.“

Lietuvos konsulato Paryžiuje nariai netikėjo Oskaro Milašiaus regėjimais. Daug pranašysčių išsipildė neįtikėtinai tiksliai. Kai kurios ateities vizijos gal dar prieš mus? Pagal Milašių, dėl kažkokių priežasčių dalis Mėnulio nukris ant Žemės. Pasikeis jos išvaizda, išnirs Mėnulio jūra. „Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis žemynų vaizdas.“ Žiauri revoliucija kils JAV. Rusijos 1917 m. revoliucija, palyginti su ta, atrodys kaip vaikų žaidimas. Amerikos laukia sunaikinimas ugnimi ir Anglijos sunaikinimas vandeniu. Visa tai įvyksią, jei žmonija nepasitaisys ir nesugrįš prie Dievo.

Pasak Milašiaus, „JAV materializmas pakerta bet kokį idealistinį nusiteikimą. (…) Dvasiniai reikalai amerikiečiam nerūpi. JAV net ir kapines pavertė pelninga įmone. Mokslas, menas, literatūra, kultūra, dora, religija – viskas pajungta tik pinigui.“

„Aš bijau galvoti, tačiau Mėnulio jūra gali neaplenkti ir Lietuvos, ne tik jos kaimynų“, – pranašavo Oskaras Milašius.

Artėjant Vėlinėms ir galvojant apie mirusiųjų bei žuvusiųjų atminimą Lenkijos lietuvių bendruomenė (LLB), Lenkijos lietuvių draugija ir Šv. Kazimiero draugija kreipėsi į Apaštališkąjį Nuncijų Lenkijoje, prašydamos, kad jis susidomėtų tuo, kas vyksta Berznyko kapinėse, kad nebūtų niekinamas čia palaidotų karių atminimas bei skatinama tautinė nesantaika. Prašė taip pat padėti lietuvių bendruomenei atgauti savo orumą. Pasak laiško signatarų, kiekvienas karys, atidavęs gyvybę dėl savo Tėvynės, yra vertas katalikiškos atjautos ir dvasios ramybės. Todėl Lenkijoje veikiančios lietuvių organizacijos norėtų apginti Lietuvos karius, palaidotus Berznyko kapinėse, nuo niekinimo ir žeminimo.

Prie laiško buvo pridėta 11 nuotraukų (su aprašymais), kuriose įamžinti lietuvių karių kapai ir paminklas bei visi juos supantys paminklai: Panerių, Nemuno mūšio ir šiais metais pastatytas su atmintinėmis lentomis „Akmenys šauks“, taip pat paminklinės lentos su vietovių Lietuvoje ir Baltarusijoje pavadinimais. Pridėtos ir nuotraukos, kur lietuviškų mokyklų mokiniai deda gėlių prie Lietuvos savanorių kapų, o Seinų miesto burmistras Janas Stanislavas Kapas (Jan Stanisław Kap), Miesto tarybos pirmininkas Andžejus Mocarskis (Andrzej Mocarski) ir Eugenija Milevska (Eugenia Milewska) – prie kryžiaus patvoryje.

(ig), „Aušra“, 2013/21

****************************************************

Punskas-Seinai, 2013-10-28

Apaštališkajam Nuncijui Lenkijoje

Abp Celestino Migliore

Aleja J. Ch. Szucha 12, skr. poczt. 163, 00-582 Warszawa

Jūsų Ekscelencija,

kreipiamės į Jūsų Ekscelenciją prašydami padėti išspręsti daugelį metų mus, Lenkijoje gyvenančius lietuvius, neraminančią, skaudžią padėtį Elko vyskupijos Berznyko (Berżniki) parapijos kapinėse. Čia statomi „paminklai“, žeidžiantys lietuvius bei kurstantys tautinę nesantaiką, tiksliau – skatinantys neapykantą mums. Tai daroma katalikų parapijai priklausančiose kapinėse, į tuos darbus labai aktyviai įsitraukia pats Berznyko parapijos klebonas Władysław Napiórkowski.

2010 metų sausio 29 d. Lenkijos lietuvių bendruomenė raštu kreipėsi į savo vyskupą Jerzy Mazur. Jam rašėme: „Mūsų giliu įsitikinimu, įrašo (obeliske) turinys neatspindi krikščioniškosios Bažnyčios misijos, o daugiau skatina nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų, žeidžia čia gyvenančius lietuvius, skatina grupinę atsakomybę už praeities įvykius. Neneigiame poreikio įamžinti nekaltų aukų atminimą, tačiau susirūpinome katalikiškąja įamžinimo išraiška ir apskritai įamžinimo kultūra. Palikdami istorikams įrašo turinio analizę, norime atkreipti dėmesį, kad Seinijos lietuviai po vietos žydų bendruomenės buvo antra daugiausia skriaudų nuo vokiečių nazistų neapykantos patyrusi bendruomenė šiame krašte. Jų likimas, sunkūs išgyvenimai, laikysena vokiečių okupacijos metais ir kaina, kurią sumokėjo, yra verti didesnio jautrumo tų, kurie įamžindami orius ir teisingus praranda katalikišką savo kūrinio vertės pajutimą ir tiesiogiai skatina nesantaiką bei pažemina vieną iš čia gyvenančių tautinių bendruomenių.“ Vyskupas, atsakydamas į raštą, ragino būti kantriems, tačiau nerado jokio šio klausimo sprendimo, tiksliau – tose kapinėse ir toliau vienas po kito ėmė dygti „paminklai“, skatinantys neapykantą lietuviams ir tautinę nesantaiką tarp šiose žemėse gyvenančių tautų.

2011 metais tų pačių Berznyko kapinių patvoryje (vietoje, kur seniau tradiciškai buvo laidojami savižudžiai) atsirado „paminklas“ neva Lietuvos kariams su įrašu: „Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją, poilsio vietą. Klebonas“. (Pridedama nuotraukos)

Taigi Lietuvos kariams savanoriams, gynusiems šias žemes, Lietuva paminklą jau pastatė 2005 metais. Tad akivaizdu, kad šis patvoryje, anot kai kurių Lenkijos istorikų, yra lenkų kultūroje iki šiol nematytas reiškinys, t. y. pagerbimas paniekinant.

Šiais metais kapinėse vėl pastatyti nauji „paminklai“. Lietuvos karių palaidojimo vieta iš visų pusių jau supama nesantaiką skatinančių akmenų. (Pridedama nuotraukos)

Kiekvieną dieną į Berznyko kapines ateina žmonės lankyti savo artimųjų kapų, jie mato šiuos „paminklus“, skaito įrašus, čia atvažiuoja lenkai ir lietuviai mokiniai, uždega žvakutes ant savo tautos žuvusiųjų kapų ir skaito įrašus, skatinančius nepagarbą, šaukiančius imtis keršto, sėjančius nesantaikos grūdą. Ir tie jauni žmonės pasės tą grūdą ateities kartoms. Ar to siekiama? Ar šiandienos Katalikų Bažnyčia nori skleisti neapykantą tarp tautų? Ar ši vieta, Berznyko kapinės, vis dėlto iškreipia tikrąją katalikybės idėją?

Apaštališkasis Nuncijau,

tvirtai pasitikėdami Jūsų išmintimi bei teisingumo jutimu nuoširdžiai prašom ištirti esamą padėtį Berznyko parapijos kapinėse, kad nebūtų niekinamas čia palaidotų karių atminimas bei skatinama tautinė nesantaika, padėti mūsų mažai ir silpnai lietuvių bendruomenei atgauti savo orumą. Mes labai norėtume apginti mūsų tautiečius, palaidotus Berznyko kapinėse, nuo paniekinimo ir žeminimo, nes kiekvienas karys, atidavęs gyvybę dėl savo Tėvynės, yra vertas katalikiškos atjautos ir dvasios ramybės.

Su didžiausia pagarba ir meile Kristuje,

Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas Jonas Vydra

Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas

Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Algirdas Vektorius

Susipažinti:

Apaštališkajam Nuncijui Lietuvoje – arkivyskupui Peteriui Stephanui ZURBRIGGENUI

www.punskas.pl

Voruta. – 2013, lapkr. 23, nr. 24 (788), p. 13.

Petras MAKSIMAVIČIUS

Akivaizdu, kad 1918 metų vasario 16 dieną paskelbus nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ne baigėsi, o tik prasidėjo tikrieji valstybingumo atkūrimo ir ypač jo įtvirtinimo darbai. Apie tai, koks tai buvo sudėtingas laikotarpis, rašė ne vienas istorikas ir publicistas. Parašyta daugybė straipsnių, mokslinių darbų, surengta konferencijų. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas daugiau ar mažiau palietė kiekvieną lietuvį, nepaisant to, kuriame pasaulio žemyne jis gyveno. Kūrėsi visai kitokia Lietuva, kokios ankstesnės kartos net neįsivaizdavo. Kiekvienas, nepaisant kilmės, išsilavinimo ar tikėjimo, galėjo prie valstybės atkūrimo prisidėti. Todėl vieni tapo kuriamos kariuomenės savanoriais, kiti iš emigracijos siuntė lėšas valstybei paremti, treti steigė ir leido laikraščius, dar kiti visomis išgalėmis saugojo iš tėvų paveldėtą žemę. Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų gretose buvo ne vien lietuviai, bet ir kitų tautybių atstovai. Tie, kurie tikėjo tokios Lietuvos ateitimi ir norėjo su ja susieti savo likimą, gynė jos nepriklausomybę. Tai matome ir Berznyko kapinėse, kur viename žuvusiam Lietuvos savanoriui skirtame kryžiuje iškalta Abraomo Zibermano pavardė.

Seinų kraštui Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas taip pat nebuvo netikėtas. Anuo metu Seinuose leisto „Vadovo“ redaktoriaus, „Žiburio“ draugijos įkūrėjo ir būsimo Telšių vyskupo ordinaro Justino Staugaičio parašą matome Lietuvos nepriklausomybės akte. Seinų vardą randame ir daugelio ano meto Lietuvos valstybės kūrėjų biografijose. Tačiau šis kraštas XX a. pradžioje išgyveno ne tik pakilias nuotaikas. Čia gyveno ne tik istoriografijoje minimos asmenybės, bet taip pat eiliniai lietuviai. Prasidėjus karo audrai jų sprendimai ir pasirinkimai kartais buvo labai sudėtingi ir dramatiški. Tai lėmė istorinės aplinkybės, apie kurias taip pat jau daug rašyta. Bepigu šiandien rašyti apie 1920 metų rudenį Seinuose. Kartais pagalvoju: o jeigu mums būtų tekę tada čia gyventi? Kokie būtų buvę mūsų ar mūsų kaimynų sprendimai? Gerai, kad šiandien jau be didelių emocijų apie tai galime kalbėti ir rašyti.

Dveji metai po Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės paskelbimo Seinai vis dar buvo tarsi karo laukas. Keliolika kartų miestas ėjo iš rankų į rankas ir kiekvieną kartą nebūdavo žinoma, kuo tai baigsis. Tokį klausimą sau užduodavo ne tik čia gyvenantys lietuviai, bet ir vietiniai lenkai. Vyko ne tik ginkluoti susirėmimai. Pastaruosius atsimename labiausiai, tačiau lygiagrečiai vyko nuožmus propagandinis karas, kuris turėjo paskatinti šio krašto gyventojus apsispręsti, kurią valstybę remia ir kurios teritorijoje nori gyventi. Nevengta platinti vaizdingų žinių apie vienos ir kitos pusės žiaurumus, civilių gyventojų žudynes, skatinti kaimynus nepasitikėti kaimynais. Tai šis propagandinis karas padarė daug žalos eilinių gyventojų sąmonėje, o nuoskaudos išliko ligi šių dienų. Net šiandieniai profesionalūs istorikai ne viską sugeba išnarplioti ir vis dar patenka į anuo metu pastatytus spąstus.

1920 metais Seinų krašto gyventojams reikėjo apsispręsti. Galime pabandyti įsivaizduoti, ką tai reiškė karo sąlygomis. Buvusi Seinų apskritis ir jos valsčiai (Barzdūnai, Berznykas, Gibai, Alnai, Kapčiamiestis, Krasnavas, Krasnapolis, Kučiūnai, Leipalingis, Lazdijai, Meteliai, Miroslavas, Pokrovskas, Seirijai, Šventežeris, Veisiejai ir Seinai) – suskilo. Tai nereiškia, kad ligi šiol nebuvę nesutarimų ar kad nebuvo aišku, kur prasideda ir kur baigiasi lietuvių ir lenkų kalbinės ribos ar kultūrinis dominavimas. Šį kartą vyko sudėtingesni procesai. Po ilgos pertraukos kūrėsi Lenkijos ir Lietuvos valstybės. Besikuriančių valstybių administracijos reikalavo besąlygiško lojalumo. Tą lojalumą periodiškai „patikrindavo“. Anuo metu Kučiūnų valsčiui priklausiusio Rakelijos (Rachelany) kaimo gyventojai beveik 4 metai po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šaukėsi Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pagalbos. 1921 m. lapkričio mėn. ministerijai rašė: „Mes, žemiau pasirašiusieji Rakelijos kaimo, Kučiūnų valsčiaus, Seinų apskr. gyventojai, protestuojame prieš lenkų žiaurų veržimąsi į mūsų kaimą. Mūsų kaimas yra šiapus Focho linijos ir mes visą laiką priklausėm Lietuvos valdžiai. Mūsų sūnūs tarnauja Lietuvos kariuomenėj, mokesčius mokame, rekvizicijas duodame nuo pat susitvėrimo Lietuvos valstybei… (…) Lenkų agentai daug prikalbėjo mums meilių žodžių, žadėdami visokių gerybių, bet mes, žinodami jųjų intrigas, griežtai atsisakome. Matydami, kad mes jų žodžiams netikim, pradėjo mus žiauriausiu būdu persekioti. Kasdien paima mūsų važiuotes, ir be jokio pasigailėjimo varinėja po Suvalkus ir kitas vietas… (…) Nors mes ir visokiais būdais persekiojami, bet viską kantriai kenčiame ir laukiame pagalbos iš Lietuvos Valdžios, o prieš lenkus griežtai protestuojame, kurie nori pagrobti mūsų laisvę ir begėdiški be paliavos mus kankina. Atsižvelgdami į laisvės brangumą, atsisakome barbarams vergauti ir prašome Gerbiamosios Užsienio Reikalų Ministerijos mus gelbėti…“ („Trimitas“, 1921-11-26, Nr. 46 (66), p. 31)

1920 m. rugsėjo 20 d. Rakelija, kaip ir visas Seinų kraštas, galutinai atiteko Lenkijai, nors tuo metu dar nieks nežinojo, kad būtent taip susiklostys šio krašto likimas. Todėl tai nereiškė ginkluotų susirėmimų pabaigos. Dvylikos kilometrų pločio neutraliosios zonos nubrėžimas jos gyventojams reiškė nuolatines bėdas. Daugelis šio krašto lietuviškų kaimų atsidūrė šiame ruože. Iki 1923 m. vasaros vyko dažni ginkluoti susirėmimai, plėšimai, turto konfiskavimas. Negausios policijos pajėgos neužtikrino gyventojų saugumo. Kūrėsi kaimų savigynos būriai. Gyventojus kamavo taip pat sudėtinga ekonominė padėtis ir visokiausi suvaržymai.

1923 m. vasario mėn. Tautų taryba priėmė sprendimą panaikinti neutraliąją zoną, o Seinų krašte gyvenantys lietuviai tapo tautine mažuma. Jie gyveno savo tėvų žemėje, tačiau krašto šeimininkai jau buvo lenkai. Nebuvo kitos išeities, reikėjo prie naujų sąlygų prisitaikyti. Kaip teigia lenkų istorikas Kšištofas Buchovskis (Krzysztof Buchowski), 1919–1923 metų patirtis nulėmė lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius dešimtmečiams. Seinų miesto taryba sumokėjo už „Seinų sukilime“ žuvusių lenkų antkapinius paminklus, suteikė jiems miesto garbės piliečių vardą, vieną gatvių pavadino sukilėlių vado Zavadzkio (Zawadzki) vardu, kiekvienais metais rengė mitingus, kuriuose demonstravo priešiškumą lietuviams ir protestavo dėl Lietuvoje gyvenančių lenkų padėties. Seiniškių nuotaikas audrino ir centrinė Varšuvos valdžia, kurios paliepimu buvo rengiami masiniai mitingai, ypač tuomet, kai blogėdavo Lenkijos santykiai su Lietuva (Litwini, Krzysztof Buchowski. Geneza antagonizmu polsko-litewskiego na Suwalszczyźnie. Warszawa, 2013, p. 180).

Pasienio gyventojų gyvenimą akylai stebėjo taip pat Pasienio apsaugos tarnyba (KOP). Ši karinė struktūra vykdė įvairias užduotis pasienio ruože. Ne tik saugojo demarkacijos liniją, bet taip pat „prižiūrėjo“ lietuvių tautinį, kultūrinį ir kitokį aktyvumą. Lietuva stengėsi padėti šiapus sienos gyvenantiems lietuviams, tačiau dėl susiklosčiusios padėties galimybės buvo ribotos. Vien tarpukario Lietuvos spaudos ano meto pranešimai (korespondencijos, trumpos žinutės) liudija, kad Lietuva akylai sekė šio krašto gyvenimą, fiksavo incidentus pasienyje, neoficialiai rėmė lietuvių švietimą, rinko informaciją net apie mažiausius lietuvių veiklos ženklus (pvz., klojimo teatrus, poezijos vakarus ir pan.).

Berznyko ir Krasnapolio valsčiuose kurį laiką dar veikė 1920 metais atkurtos lietuviškos mokyklos. Valdžia siekė jose šalia lietuvių dėstomosios kalbos įvesti taip pat lenkų kalbą. Blogiausia švietimo padėtis buvo Krasnavo valsčiuje, kuris beveik visas buvęs neutraliojoje zonoje ir dėl to jokios valstybės įstaigos negalėjo normaliai veikti. Absoliučią gyventojų daugumą čia sudarė lietuviai. Tik 1922 metų viduryje pavyko įsteigti kelias vienklases mokyklėles, kuriose mokyta lenkų ir lietuvių kalbomis. Tačiau 1924 m. įstatymas panaikino mokymą lietuvių kalba valstybinėse mokyklose. Todėl Seinuose įsisteigė „Ryto“ švietimo draugijos skyrius, kuris pateikė prašymą leisti atidaryti 4 lietuviškas mokyklas Seivuose, Krasnapolyje ir Krasnave. Leista veikti dviem mokykloms. Šv. Kazimiero draugijos skyrius, bandydamas užkamšyti mokyklų stokos spragas, organizavo bibliotekas, skaityklas, svetaines. Pažymėtina, kad centrinė valdžia, neturėdama aiškios koncepcijos, kaip elgtis su lietuvių tautine mažuma, daug sprendimų priimti leisdavo vietinei valdžiai, neigiamai nusiteikusiai lietuvių atžvilgiu. Tik po 1926 m. gegužės perversmo Lenkijoje lietuviai tapo platesnės politikos dalimi. Bandyta išnaudoti jų padėtį darant spaudimą Lietuvai. Panašią politiką greit pajuto taip pat Vilniaus krašte gyvenantys lietuviai. 1930 metais įvestos didelės piniginės baudos tėvams, kurie neleisdavo vaikų į valstybines mokyklas. Tai ypač palietė tuos, kurie vaikus leido į lietuviškas „Ryto“ mokyklas.

Nuo 1935 m. Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu dar labiau sugriežtėjo. Lenkija bandė jėga priversti Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius. Lenkijos lietuviai tapo šios politikos įkaitais. 1936 m. rugsėjo mėn. buvo uždarytos visos (trys) „Ryto“ lietuviškos mokyklos, o metų gale uždrausta Suvalkų apskrityje veikti Šv. Kazimiero draugijai. Jau cituotas lenkų istorikas K. Buchovskis teigia, kad faktas, jog Suvalkijoje gyvenantys lietuviai tarpukariu tapo Lenkijos valstybės politikos įkaitais aiškinantis santykius su Lietuva, ne švelnindavo, bet didindavo konfliktus Suvalkijoje. Senos žaizdos ir toliau negijo.

Pabaigoje norėtųsi pasidžiaugti, kad praėjus daugeliui dešimtmečių, Lenkijos lietuviai gali ramiai minėti abiejų šalių – Lietuvos ir Lenkijos – nepriklausomybės metines. Nebeliko 12 kilometrų pločio neutraliosios zonos, demarkacinės linijos, geležinės uždangos, sienos. Kaip ir 1918 metais vėl galima eiti ir važiuoti keliais ir takeliais, jungiančiais buvusius Seinų apskrities valsčius. Senos žaizdos dar neužgijusios, kadangi tam reikia kantrybės, supratimo ir išminties. Skiriasi požiūriai, kaip tas žaizdas greičiau užgydyti. Vieni siūlo ilgainiui aptvarstyti ir užmiršti, kiti – priešingai – įleisti gaivaus oro, susitaikyti su diagnoze ir tęsti gydymą.

Neseniai Seinų miesto taryba neoficialiai „Tigriuko“ vardu vadintam miesto vaikų darželiui suteikė Maršalo Juzefo Pilsudskio vardą. Vaikų darželio bendruomenėje kilo diskusijos. Vieni abejojo, ar tokie maži vaikai supras gana komplikuotą būsimo globėjo biografiją, kiti kėlė klausimą, ar dera vaikų darželiui suteikti tokios rimtos ir iškilios asmenybės vardą. Ši diskusija svarbi ir reikalinga, mat paskatina gyventojus atitrūkti nuo kasdienio gyvenimo ir pamąstyti apie krašto praeitį, kaimynus ir ateities perspektyvas. Tokios diskusijos, net pačios karščiausios, taip pat gydo senas žaizdas. Suaugusiesiems jos naudingos. O ant vaikų darželio sienos nupiešti Tigriukas ir Paršiukas, tikėkimės, ir toliau džiugins mažylius.

„Aušra“, 2014/03

Regimanto Tamošaičio nuotr.

Nuotraukoje: P. Maksimavičius

Gegužės pradžioje vietos spauda paskelbė, kad Seinuose veikiančio „Pogranicze“ centro steigėja, vadovo Kšištofo Čiževskio (Krzysztof Czyżewski) žmona Malgožata Čiževska (Małgorzata Czyżewska) buvo apdovanota Lietuvos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ už Lietuvos ir Lenkijos kultūrinių santykių plėtojimą.

Apdovanojimą įteikė Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose vadovė Vida Bagdonavičienė Kaimynų dialogo forume, kurį surengė Lietuvos Respublikos konsulatas Seinuose, Kauno LDK institutas bei minėtas „Pogranicze“ centras.

Apie „Pogranicze“ daug rašo centrinė ir regioninė spauda, tad daugiau ar mažiau jo veikla žinoma ir vietos lietuviams. Centras pasižymi ypač tarptautinių renginių – seminarų, konferencijų, kuriuose dažnai dalyvauja ir lietuviai, gausa, kas nestebina, turint omenyje milžinišką šios institucijos biudžetą. Tačiau minėto renginio metu paaiškėjo, kad „Pogranicze“ centras turi ir kitokių ambicijų. Kšištofas Čiževskis pareiškė, kad jo vadovaujamas fondas bando įgyvendinti savo projektuose kai kurias vyskupo Antano Baranausko idėjas. Kaip pavyzdį paminėjo Žagarių bažnytėlę, kur lietuviškų pamaldų metu bandoma įterpti ir lenkiškus elementus. Tokio pasiūlymo sumanytojas teigia, esą tai būdas… stabdyti lietuvių kalbos ir kultūros nykimą.

Žinantiems šio Seinų krašto kampelio silpnutę lietuvybės kondiciją ir jos nunykimo priežastis (kur ne paskutinę vietą užėmė lietuvių kalbos išstūmimas iš bažnyčios) toks argumentas skamba, švelniai tariant, absurdiškai.

– Reikėtų notą lenkams įteikti, ne diplomatijos žvaigždę, – laike ir istorijoje susipainiojusio „Pogranicze“ centro vadovo sumanymą įvertino sveikos nuovokos nepraradęs ūkininkas. Ir tęsė:

– Įsivaizduokime, kad koks nors lietuvių veikėjas pasiūlo Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje per lenkiškas Mišias įterpti lietuviškus skaitymus. Kad lenkų kalba nenunyktų. Jau matau, kaip Lenkijos užsienio reikalų ministras pas tokį veikėją lekia su „diplomatijos žvaigžde“.

Šiaip jau apdovanojimas yra ne tik jo gavėjo pagerbimas, bet ir ženklas aplinkiniams, kad štai tokie darbai yra geri, pagirtini, kad valstybė (organizacija, bendruomenė) tai pastebi ir vertina. Bet – kaip gyvenime būna – medaliai ir ordinai toli gražu ne visada nugula ant tų krūtinių, kurios jų objektyviai nusipelnė. Tad palikime jų gavėjus nuošalyje ir pakalbėkime apie tuos, kurie tokių medalių neturi ir tikriausiai neturės.

Jau netrukus sueis metai, kai Punsko parapijoje darbuojasi kunigas Marius Talutis. Kas nors kartą klausėsi jo pamokslo, žino, kad kunigas Marius mūsų krašte atlieka ne tik pastoracinį darbą. Tai tikroji diplomatijos žvaigždė, plačiausia prasme Lietuvos ambasadorius mūsų krašte, kiekvienam mūsų primenantis, kad nevalia paminti savo kalbos ir tradicijų, kad pagarba savai kalbai nereiškia nepagarbos mūsų gyvenamai valstybei.

Daugybę metų mūsų krašte darbuojasi Jonas Zakaravičius, kurio pastangų ir talento dėka lietuvių muzika, daina skamba ne tik Punske, ne tik Lenkijoje, bet ir užsieniuose. Tai nenuilstamas kultūros diplomatijos darbininkas, drąsiai galima teigti – diplomatijos žvaigždė.

O kur dar mūsų meno ansamblių vadovai, dainininkai, šokėjai, garsinantys Lietuvos vardą? Kur Punsko ir Seinų bažnytinių chorų giesmininkai, kurių lietuviško rožančiaus ir giesmių, ne lenkiškų skaitinių (kurių, laimei, kokia nors „diplomatijos žvaigždė“ dar neįbruko), pasiklausyti ateina lenkų turistai ir, kaip sako, besiklausant širdis jiems apsąla? Kur visos tos žvaigždės ir žvaigždutės, nušviečiančios ne tik mūsų krašto kultūros padangę? Kur mūsų mokytojai, darbštūs ūkininkai, bitininkai, kurių produktai garsina lietuvių vardą ne tik Lenkijoje? Kur lietuvių organizacijų vadovai, kuriems ne kartą ir ne du teko suktis tarp kūjo ir priekalo, demonstruojant aukščiausią diplomatiją, kai savi elgiasi tarsi svetimų svetimiausi, o svetimi atrodo savesni?

Regis, diplomatija yra toks sudėtingas dalykas, kad sveiku protu sunku kartais suvokti, už ką kam segami medaliai ir ordinai. Kyla įtarimas, jog ir patys teikėjai ne visada tai supranta. Juk būna ir taip (laimei), kad įteikti ordinai yra atimami.

Nuotrauka: Lietuvos diplomatijos žvaigždė | lrs.lt nuotr.

Živilė Makauskienė, www.punskas.pl

Garbė priklauso žmogui, kuris yra veiksmo centre… Kuris stengiasi iš visų jėgų ir aukojasi dėl užsibrėžto tikslo… Kuriam didžiausias nusivylimas būna tuomet, kai nepavyksta tikslo pasiekti, nepaisant visų pastangų ir ryžto. Jo vieta niekada nebus šalia baikščių sielų, kurios nežino nei pergalės džiaugsmo, nei pralaimėjimo kartėlio.

Išugdyta ištvermė visų pirma yra menas nepalūžti, išlikti, kad ir į kokią sudėtingą gyvenimo situaciją patektum. Psichologinis pasirengimas yra lygiai svarbus, kaip ir fizinė ištvermė bei žinios. Kiekvienas privalo žinoti, kaip pasirūpinti savo sveikata ir kaip susirgus ar susižeidus gydyti save, o prireikus ir kitam padėti. Kiekvienas taip pat privalo sugebėti išlaikyti stabilią moralinę būseną ne tik savo, bet ir tų, kurie yra kartu su mumis.

Ištvermės ugdymas – tai tam tikra piramidė, kurios pagrindas yra ryžtas, atkaklumas ir valios jėga. Kita piramidės dalis yra žinios. Jos ugdo pasitikėjimą savimi ir išsklaido baimę. Dar aukščiau – treniruotės ir įgūdžių įsisavinimas bei tinkamas jų išlaikymas. Piramidės viršuje – savęs patikrinimas – ar jau esi pakankamai fiziškai ir psichologiškai pasirengęs. Sujungus visai tai su žiniomis – žmogus yra pasiruošęs bet kuriam kilniam tikslui.

Žygiavimas yra paprasčiausias ir pagrindinis žmogaus atliekamas pratimas; sporto šaka, kurios gali imtis bet kuris galintis eiti žmogus, tinkama žmogaus kūnui ir protui lavinti; sportas, kuris suartina žmones tiek tautiniu, tiek ir tarptautiniu lygiu, skatina tarpusavio supratimą, leidžia žmonėms pamatyti gamtos harmoniją ir suprasti, kad natūralūs jos ištekliai yra riboti ir aplinka turėtų būti saugoma. Pėsčiųjų žygiai skatina fiziškai tobulėti, ugdo ištvermę, padeda plėtoti gerus kariuomenės ir visuomenės santykius.

Birželio 24 dieną Merkinėje (Varėnos raj.) vyko pėsčiųjų žygis „Dzūkų kovų keliais 2014“, kurį organizavo Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacija. Dalyvių susirinko beveik 400, nes šis renginys jau tapęs tradiciniu Dzūkijoje. Žygeiviai rinkosi 20 ar 40 km žygio maršrutus.

„Dzūkų kovos keliais“ žygio tikslas – ugdyti patriotiškumą, pilietiškumą, meilę gamtai, puoselėti kultūros, istorines tradicijas, užtikrinti prasmingą ir turiningą laisvalaikio praleidimą, išbandyti fizinį ir psichologinį pasirengimą ekstremaliomis sąlygomis.

Žygio dalyviai per nurodytą laiką turėjo įveikti numatytą atstumą, tarpusavyje nesivaržydami. Žygio metu buvo draudžiama naudotis bet kokiomis transporto priemonėmis arba bėgti. Karių ir statutinių valstybės tarnautojų uniforma privalo būti tvarkinga, dėvima laikantis Uniformos dėvėjimo taisyklių. Civiliams taip pat būtina dėvėti tvarkingą sportinę ar civilinę aprangą. Žygio dalyviai galėjo sustoti poilsiui kada panorėję, tačiau svarbu grįžti iki nustatyto vėliausio finišo laiko. Visoje žygio trasoje įkurti kontrolės punktai, kur buvo žymima dalyvių pažymėjimuose.

Kelionė pėsčiomis prasidėjo Joninių dienos rytą, 10 val., Merkinės pagrindinėje mokykloje. Vienas iš seniausių Lietuvos miestų Merkinė mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovų viešnages, kurių metu čia ir Vilniaus miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, įnirtingas pokario partizanų kovas už Lietuvos laisvę, o Kryžių kalnelyje įamžintas visų žuvusiųjų atminimas. Šalia buvusios rotušės stovi namas, kuriame 1648 metais mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza.

Oro sąlygos buvo palankios, trasa nusitęsusi miškingomis vietovėmis, kur buvo daugiau pavėsio ir nekankino taip daugelį gąsdinęs pranašautas lietus. Žygio metu buvo svarbu ne tik valios pastangos, ištvermė, tvarkinga avalynė, geriamasis vanduo, bet ir draugų palaikymas.

Renginio organizatoriai pasistengė, kad žygeiviai keliaudami dzūkų kovos keliais turėtų galimybę geriau pažinti Dainavos kraštą bei jo istorinę praeitį. Žygio trasos nusidriekė itin vaizdingomis vietovėmis Dzūkijos nacionalinio parko – Netiesų hidrografiniame draustinyje, Straujos geomorfologiniame draustinyje, Merkinės urbanistiniame draustinyje, Bingelių, Puvočių ir Norulių miškuose.

Tarpiniuose punktuose keliautojus sutiko ir „tikrino“: ant Merkinės piliakalnio – kryžiuočiai, keramiko Petro Pretkelio sodyboje (Zakavolių k.) – Lietuvos partizanai, keramikės Teresės Jankauskaitės sodyboje (Pelekiškių k.) – lietuvaitės tautiniais drabužiais, keramiko Džiugo Petraičio sodyboje „Vienaragio šilas“ (Maksimonių k.) – senovės Lietuvos kariai. Aplankyta Merkinės kryžių kalnelis – memorialas Lietuvos partizanams, Dzūkijos nacionalinio parko informacijos centras, kurio ekspozicija atskleidžia parko upių, upelių ir šaltinių grožį, jų reikšmę ir įtaką krašto apgyvendinimui, žmonių gyvenimo būdui, kultūrai. Dailės galerijoje pamatėme tautodailininkų ir profesionalių dailininkų darbų parodas.

Visi dalyviai, įveikę pasirinktą (20 ar 40 km) atstumą, buvo apdovanoti diplomais, kurie pažymėjo dalyvavimo ir apdovanojimų tęstinumą, bei medaliais. Prizininkų nebuvo, nes laimėjo visi, kurie įveikė pasirinktą žygio trasą. Ryžtas, valia, garbė! – šie žodžiai tapo žygio šūkiu.

Žygeivio Tomo nuomone, žygio metu susipažįstama su Dzūkijos gamtos įvairove, aplankomos įžymios vietos bei yra gera proga paminėti gražią vasaros šventę Jonines. Žygyje trys svarbiausi dalykai – nusiteikimas, puiki nuotaika ir gera avalynė. 20 km maršrutas – yra tinkamas atstumas netgi pradedantiesiems, ir specialus pasirengimas nereikalingas. Tačiau renkantis ilgesnius maršrutus (40, 50 ar 100 km) būtina įvertinti savo galimybes ir siekti tikslo palaipsniui. Šiam alytiškiui žygis paliko gerus įspūdžius, nes daugelį žygeivių pažįsta iš veidų. Tomas pasidžiaugė, kad žygeivių bendruomenė plečiasi, o žygiai tampa populiariu laisvalaikio praleidimo būdu.

12-metė alytiškė Deimantė taip pat džiaugėsi dalyvavusi šiame žygyje, kuris jai buvo pirmasis. Geros nuotaikos nepagadino trumpalaikiai lietūs, nes sužavėjo gamtos grožis, draugiški keliautojai. Pirmuosius 10 kilometrų įveikė lengvai, po pusiaukelės – jau juto nuovargį. Deimantė pasidžiaugė, kad jos tėtis kariškis parinko jai gerą avalynę. Ateityje ketina vėl dalyvauti žygiuose.

Pėsčiųjų žygyje „Dzūkų kovos keliais“ dalyvavo ir 20 karių iš Lietuvos kariuomenės Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono. Šio bataliono vadas plk. ltn. Mantas Paškevičius po 20 km žygio teigė, kad toks atstumas jam nebuvo iššūkis, nes yra ne iš tų žygeivių, kurie orientuojasi į aukštus rezultatus pagal laiką, o iš tų, kurie stengiasi gerai praleisti laiką, bevaikščiojant po Dzūkijos pušynus. Žygio sėkmę lemia vidinis nusiteikimas. Plk. ltn. Mantas Paškevičius pasidžiaugė, kad atsiranda vis daugiau entuziastų, kuriems žygiai tampa bendravimo forma. Bataliono vadas informavo, kad šių metų rugsėjo 20 d. Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione vyks pėsčiųjų žygis „Birutiečiai 2014“ (26 ir 40 km), skirtas Didžiosios kunigaikštienės Birutės vardo suteikimo ulonų batalionui 20-mečiui paminėti. Bus siekiama, kad šis žygis taptų tradiciniu.

Jei esate aktyvūs ir pilietiški, mėgstate iššūkius ir bendravimą, norite aplankyti istorines Alytaus vietas – pėsčiųjų žygis „Birutiečiai 2014“ tikrai Jums!

Gintaras Lučinskas, punskas.pl

Punsko parapijos vaikai, šiemet priėmę I šv. Komuniją, bei jų tėvai ar kiti šeimos nariai 2014 m. birželio 20 d. leidosi į padėkos kelionę Šiluvon. Nors pagrindinis kelionės tikslas buvo aplankyti, pagarbinti Šiluvos Mariją, padėkoti Jai už suteiktas malones, mūsų vikaras kunigas Marius Talutis (gal suprasdamas, kad ypač vaikams kelionė prailgsta) stengėsi ją paįvairinti.

Kelyje viskas įdomu tam, kas net ir paprastuose dalykuose įžvelgia ką nors ypatingo – jei ne Dievo, tai Jo įkvėpto žmogaus ranka paliesta. Žavėjo Lietuvos lygumos ir kalvelės, miškai, javų laukai, nusidriekę iki horizonto, ir kur ne kur, lyg banguojančioje jūroje, stovintys vieniši ąžuolai. Liūdna tik, kad daugelis sodybų sunykusios…

„Vaikai, žiūrėkite į dešinę. Ką matote? Bažnyčios bokštus! O kas ten gyvena?“ – klausia mūsų vikaras. „Jėzus!“ – šaukia vaikai. „Tai pasisveikinkim dabar su Jėzumi: Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą…“ – pradeda kunigas Marius, ir jam balsu antrina keliaujantys vaikai, mamos, tėvai, močiutės… Ir taip beveik kiekvieną kartą: žiūrėjom tai į dešinę, tai į kairę, o pamatę kokios nors bažnyčios bokštus sveikinomės su Jėzumi.

Pravažiavome Pilviškių parapiją, kurioje puikuojasi atnaujinta Švč. Trejybės bažnyčia. Ji mums artima tuo, kad čia klebonauja buvęs Punsko vikaras kun. Algirdas Žukauskas. Tačiau čia nesustojome. Mūsų kunigas Marius buvo suplanavęs parodyti mums Griškabūdžio bažnyčią.

Taigi pirmoji mūsų kelionės stotelė – Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčia, pripažinta Lietuvos architektūros paminklu. Ši vienintelė Lietuvoje aštuoniakampio plano medinė klasicizmo stiliaus šventovė buvo pastatyta 1796 metais vienuolių karmelitų pastangomis. Įdomu, kad 1800 m. šią šventovę konsekravo mums gerai žinomų Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius.

Griškabūdžio bažnyčia

Einame lankyti bažnyčią

Operatyvaus kun. Mariaus dėka mus pasitiko šios bažnyčios zakristijonas. Jis atrakino šventovės duris. Prieš akis atsivėrė puikus jos vidaus vaizdas: medinės sienos, nutapytos įvairiausiais raštais ir šventųjų atvaizdais, altorėliai, paveikslai, skulptūros, bažnyčios vargonai – vieni vertingiausių vėlyvojo baroko vargonų Lietuvoje.

Kun. Marius Talutis pasakoja apie Griškabūdžio bažnyčią

Pasigrožėję ir trumpai pasimeldę, keliavome toliau. Važiuodami kalbėjome rožančių, giedojome giesmes, o 12 val. sukalbėjome Viešpaties angelą.

Pagaliau pasiekėme mūsų kelionės tikslą – Šiluvą. Čia mus labai šiltai pasitiko vienuolė ses. Regina Teresiūtė su savanorėmis mergaitėmis, kurios ką tik, per Devintines, lankėsi Punske.

Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia

Iškart nuskubėjome į Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią. Ses. Regina trumpai papasakojo visiems apie Marijos apsireiškimą, skrynios su bažnytiniu lobiu ir stebuklinguoju Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslu atradimą, paveikslo vainikavimą ir koplyčios statybą.

Piligrimai iš Punsko klausosi ses. Reginos pasakojimo

Tuo tarpu kun. Marius pasirengė atnašauti mums šv. Mišias. Mūsų grupė buvo koplyčioje vienintelė, tad Mišios, laikomos visų šiais metais Punske priėmusiųjų I šv. Komuniją vaikų ir jų šeimų intencija, buvo susikaupimo ir Eucharistijos celebravimo akimirka.

Kunigas Marius atnašauja šv. Mišias vaikų ir jų šeimų intencija

Po šv. Mišių ses. Regina papasakojo apie koplyčioje gulintį akmenį, ant kurio, manoma, stovėjo verkianti Mergelė Marija su Kūdikiu ant rankų. Kartu su kun. Mariumi melsdamiesi ėjome ant kelių aplink Marijos altorių, lietėme akmenį, ant kurio ir šiandien galima įžvelgti Dievo Motinos pėdas…

Ses. Regina pasakoja apie akmenį, ant kurio stovėjo Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi

 Išėję iš koplyčios, buvome pakviesti į Jono Pauliaus II namus pailsėti. Ses. Regina su savo padėjėjomis pavaišino mus šilta arbata ir skaniais sumuštiniais. Turėjome taip pat progą įsigyti religinės literatūros šalia esančiame Piligrimų centro knygynėlyje.

Jono Pauliaus II namuose buvome šiltai priimti ir pavaišinti

Žinoma, neaplenkėme ir Šiluvos Švč. M. Marijos Gimimo bazilikos, kur mus globojanti ses. Regina papasakojo apie nepaprastą, malonėmis išgarsėjusį Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą ir visą šventovę. Bazilikoje gausu įvairių šventųjų skulptūrų, paveikslų, yra įspūdingi vargonai ir įdomi sakykla. „Vaikai, žiūrėkite, sakyklos keturiuose kampuose sėdi keturi vyrai. Kas jie?“ – klausė ses. Regina. „Gal apaštalai?“ – bandė atspėti mūsų jauniausieji piligrimai. „Evangelistai. O kokie jų vardai?“ – kamantinėjo vienuolė. Vaikai kaip iš gausybės rago pradėjo pilti visus žinomus apaštalų vardus. „Kad būtų lengviau įsiminti, aš visada kartoju tokį žodžių darinį: ‚MatoJonasLupoMorką’. Tai yra: Matas, Jonas, Lukas, Morkus – šitie yra evangelistai“, – šmaikščiai paaiškino ses. Regina.

Šiluvos Švč. M. Marijos Gimimo bazilika

Bazilikoje prie altoriaus gausu votų. „Tai padėkos ir liudijimo ženklai“, – aiškino mus lydinti vienuolė. „Iš jų kiekio galime spręsti, kiek daug žmonių patyrė čia Dievo pagalbą per Šiluvos Marijos užtarimo malonę – buvo išgydyti nuo ligų, negalios, apsaugoti nuo kitų nelaimių“. Iš pirmųjų atneštų čia votų buvo nukaldinti Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu aptaisai, kuriais dabar yra pridengtas paveikslas.

Bazilikos altorius

Užėjome taip pat į Bazilikos Ligonių Sveikatos koplyčią prašyti sveikatos sau ir artimiesiems bei paklausyti ses. Reginos pasakojimo apie peršautą kryžių…

Ligonių Sveikatos koplyčioje

Pabuvę Šiluvoje, pakeliui į Kryžių kalną užsukome ir į Tytuvėnus, norėdami apžiūrėti ten esančią Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčią ir bernardinų vienuolyno ansamblį, vieną didingiausių baroko paminklų šiaurės rytų Europoje. Šioje vietoje šventoriuje yra ir Kristaus kančios laiptų koplyčia. Pagal kunigo Mariaus nurodymus, ir mes ant kelių lipome tais laiptais. Deja, bažnyčios nepavyko mums aplankyti, nes ji vis dar atnaujinama.

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia ir bernardinų vienuolyno ansamblis

Paskutinis kelionės taškas – Kryžių kalnas ir tenai esanti vienuolių pranciškonų koplyčia. Deja, esant nepalankiam orui, Jurgaičių piliakalnyje buvome vos valandėlę. Suspėjome tik pereiti kalną ir palikti savo kryželius. Smarkus lietus privertė visus lipti į autobusą. Pasimeldę dėl laimingos kelionės, ramiai nubildėjome namo.

Kryžių kalno pranciškonų koplyčioje

Kryžių kalne

Mintyse ir maldoje dėkojame Dievo Motinai Marijai už globą šventkelionės metu. O už nuoširdų vadovavimą, skatinimą bendrai maldai ir šv. Mišių auką Šiluvoje, už įdomius pasakojimus, geraširdiškumą ir dėmesingumą dėkojame mūsų išvykos vadovui kunigui Mariui Talučiui. Jo pastangomis kelionė pas Šiluvos Mariją neprailgo nei vaikams, nei vyresniesiems. Priešingai – visus ir kiekvieną atskirai dvasiškai praturtino ir tikriausiai ne vienam įskiepijo norą kada nors vėl sugrįžti į Šiluvą.

Božena Bobinienė (V. Bobino nuotr.), punskas.pl

Liepos 19 dieną Kreivėnų kaimo kalne Apšakalnyje vyko šv. mišios. Netradicinėje vietoje, netradicinės mišios patraukė vietinių gyventojų dėmesį. Jie kartu su kunigu panoro kopti į aukštą ir statų kalną.

Deja, aš nebuvau, nemačiau ir negirdėjau, nepatyriau to, ką būčiau jautusi kalno viršūnėje, kur savo akimis pamatai ne tik kelių kaimų laukus, apžėlusius kalnus, nutiestus kelius, bet ir Lietuvą – šiandien lengvai pasiekiamą, o tam tikru laiku tik žvilgsniu paliečiamą. Įdomu sužinoti, kodėl būtent tą šeštadienio vakarą norėta maldomis papuošti kalną? Kodėl ten, o ne kur nors kitur? Kodėl… Daug klausimų kyla, kai tavo krašte įvyksta nepaprastas renginys, o gal reikėtų sakyti, šio krašto lietuvių susibūrimas?

Algis Uzdila pasakoja, kad „tai buvo daugiau negu mišios… tai buvo dvasininko ekstazė“. Tai kunigas Marius Talutis atnašavo nepaprastas mišias Apšakalnyje. „Kuo jis žavėjosi? Galbūt ir gamta, ir tuo kalnu, ir tuo oru, kuris buvo nuostabus. Jį tikriausiai žavėjo ir tai, kad susirinko tiek daug žmonių. Juk jis sakė, kad jeigu ateitų penki žmonės, man bus gana, o čia atėjo apie 70 žmonių…“ Vėlgi ne tik Kreivėnų gyventojai kopė kalno šlaitais, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai, kuriems pavyko sužinoti apie ruošiamas iškilmes. Galima sakyti, kad tai iškilmės, nes juk ne kiekvieną dieną galima melstis ant kalno kepurės, žiūrint į miškų juostą ar banguojančių javų paklodę.

Gaila, kad labai mažai žmonių apie tai žinojo. Nebuvo jokio skelbimo. O galbūt sekmadienį per mišias kunigas skelbė? „Vargu nes šios mišios vyko šeštadienį, o Kreivėnų kaimo seniūnas dvi dienas prieš mišias – ketvirtadienį,  pas mus užėjo pranešti, kad štai šeštadienį 18 val. bus mišios Apšakalnyje“, – sako Algis Uzdila. Turbūt viskas buvo labai greitai sugalvota, todėl žmonės nespėjo vieni kitiems pranešti, kad ateitų dar daugiau klausytojų. Bet… Galbūt visa tai lėmė neapsakomą mišių aurą, nepakartojamą maldos galią, vėjo nešiojamą po laukus.

Kunigas Marius labai žavėjosi tuo kalnu. Jis yra mūsų svečias, jam viskas nauja, įdomu ir netyrinėta. Ne visada vietos gyventojai įžvelgia grožį paprastume, kurį mato kiekvieną dieną, o štai kun. Marius gamtoje pamatė stebuklą. „Čia juk mūsų vaikystė praleista. Ant to kalno mes augom – ir žiemą, ir vasarą. Ten mokėmės, juokinga sakyti, iš nudžiūvusių vyšnių lapų cigaretes sukti ir rūkyt. Ten susėdę trauškėm prisivogę iš sodo neprinokusių obuolių. Ten žiemą vaikščiodavom su slidėm arba rogutėm. Ten svajojom… – linksmai atvirauja Algis Uzdila. – Seniau sekmadieniais tame kalne, ypač per Sekmines, rinkdavosi kaimo žmonės. Visi atsinešdavo kažko užkąsti, kažko atsigerti, na ir taip ant to kalno žmonės švęsdavo. Juk laisva diena, niekas nedirba. Prisiminimų, susijusių su tuo kalnu, yra visokiausių…“

Algis Uzdila negali užmiršti kunigo žodžių, kalbėjimo būdo, sužadinančio kiekvieno žmogaus jausmus. „Pasiklausius, kaip kun. Marius kalba, pasižiūrėjus jam į akis, aš galvočiau, kad jis yra narikas, kaip tas paukštis, kuris nardo po vandeniu. Kun. Marius nardo po geografijos ir istorijos bei visuomenės dvasią. Jis turbūt domėjosi ir žavėjosi šiuo kalnu. Juk jis pasakė, kad čia yra daug dvasios. Tą dvasią juntam, matyt, daug kas, nes galima rinktis bet kur, tačiau rinkomės būtent čia“, – sako mokytojas, kuris dvasios galios buvimą susieja su šios vietos legenda: „Tą kalną kitados Vytauto Didžiojo kariai kepurėmis supylė. O kiek ten tiesos? Mes juk nežinome, ar pro čia ėjo Vytautas. Mes tik žinome, kad jis neleido grobti savo žemių. Jis visą Sūduvą jautė kaip savo tėvoniją. O juk čia ir yra Sūduva. Žinome, kad Vytautas ėjo į Žalgirį. Pro kur jis ėjo? Ar ne pro čia? Ne šiais keliais? Iš kur atsirado tokia legenda? Nežinome, ar tai tiesa, ar ne, bet kai imi taip mąstyti, tai lyg viskas pamaži susiveda… O kodėl turėjo kepurėmis pilti? Čia jau tegul istorikai pasako…“

Nekantrauju sužinoti, koks jausmas stovėti kalno viršūnėje ir melstis, klausyti susižavėjusio kunigo. Algis Uzdila negailėdamas pasidalinti su manimi savo patirtimi, pasakoja, ką jis jautė šeštadienio vakarą: „Esame baltai. Kunigas taip pat. Mes turime išlaikę tą seną ryšį su gamta. Tame kalne alsuoja dvasia. Negalima trypti to kalno. Tai šventa baltų vieta.“ Kol dar kalno nemačiau, negalėjau įsivaizduoti, kaip atrodė kun. Mariaus atnašaujamos mišios. „Ar ten buvo mišios, o mišiose pamokslo intarpai, intencijos, ar ten mišios buvo įmestos į sentencijas – aš nežinau. Štai man mišios buvo įterptos į tas sentencijas. Čia buvo ryšys su aukštųjų dvasių jėgomis. Ir tai, ką kun. Marius kalbėjo, aš abejoju, ar jis būtų pajėgęs šitaip padaryti savo bažnyčioje prie didžiojo altoriaus. Kada užlipi ant kalno, pajunti žmogaus tikrąją prigimtį – daugiau, negu esame driežai arba kurmiai. Mumyse atgyja kažkokios jėgos, kurios kelia. Negalime skraidyti, bet kai nuo to kalno žiūri, atrodo, kad skrendi… Ir štai šitos jėgos pažadintas kun. Marius kalbėjo. Ir net pagalvoji – Kristus, Dievo sūnus kalbėjo. Bet čia juk Marius kalbėjo, o jis irgi yra Dievo sūnus. Štai mūsų kunigėlis pasakojo, kad ir Kristus tokiam kalne kalbėjo, Dievas Mozei dešimt Dievo įsakymų apreiškė taip pat kalne. Kun. Marius taip pat stovėjo kalne ir mums kalbėjo, atgrįždamas visus į rytus, kadangi ir pirmieji krikščionys visuomet melsdavosi į rytus, kur saulė teka, kur pasitinkama diena…“

Algio Uzdilos pasakojimų vedama, nekantraudama nuvykau į paslaptingą Apšakalnį ir apšalau. Tikėdamasi pamatyti nepaprastai statų kalną, pamačiau iškąstą šlaito gabalą. Jeigu manoma, kad tai yra senų lietuvių supiltas kalnas, turintis net savo legendą, vardą ir praeitį, nešiojamą iš kartos į kartą, kodėl kalnas yra sužalotas? Kas jį atstatys, kas žaizdas užgydys? Istoriją sugriauti galima greitai, o ją atstatyti?.. Akivaizdu, kad kai kurie galvoja tik apie tai, kaip pavalgyt, kiemą susitvarkyt ir laukus apdirbt, o istorija ir kultūros dalykai gyvenime neturi jokios reikšmės. Veržte veržiasi tik vienas klausimas: Kur žmogiškasis sąmoningumas?

Galbūt tokie nepaprasti susibūrimai nepaprastoje vietoje gali daryti stebuklus, sužadinti žmogaus protą ir jausmus? Algis Uzdila sako, kad „Dievas yra šventas ir Jis yra išmintis, ir mes jos nepaimsim. Jį rasim visur. Tik mums reikia susikaupti. Manau, kad šis įvykis pažadino ir kaimą, ir apylinkę, ir tuos, kurie susirinko. Kitoje kalno pusėje gyvena Jonas Žukauskas, kurį ištiko didelė nelaimė. Sugalvota, jog reikia ir Joną į mišias atsivežti. Taigi ir jo čia laukas. Argi nebus jam dvasios pakylėjimas? Nežinau, kas sugalvojo jį pakviesti, bet jį atvežė Giedrius Uzdila. Štai kokį gerą darbą jis padarė. Juk tam reikia turėti šitiek jėgų… Be to, po mišių buvo užkurtas laužas, sukrautas iš stambių rąstigalių. Juk juos užtempti į kalną irgi reikia turėti gudrybės, o kita vertus, reikia turėti rąstų ir norėti juos paaukoti visuomenės reikalui. Dar kartą kartoju – Giedrius Uzdila. Galim praeiti tylėdami, bet pro gerą darbą negalima praeiti. Reikia sušukti žmogaus vardą, kuris gerą darbą padaro. Todėl noriu pasakyti, kad visom progom reikia gerų darbų neužmiršti. Tie, kurie pavydi ir tik kalba, tegul supranta, kad geras darbas žmogų praturtina. Piktus darbus yra kam daryti“, – sako Algis Uzdila. Su tokiom mintim, spėlionėm ir neatsakytais klausimais tyliai paliekame kalną…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

www.alkas.lt

Dalis Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus absolventų kiekvienais metais rinkdavosi studijas Lietuvoje. Juolab, kad Lietuva savo tautiečiams, gyvenantiems už Lietuvos ribų, sudarydavo skatinamąsias stojimo ir studijų sąlygas.  Tokia Lietuvos politika įprasmindavo lietuviškų mokyklų buvimą Punske ar Seinuose.

Šiais metais studijuoti Lietuvoje pasirinko patys geriausi Punsko Kovo 11-osios licėjaus mokiniai ir jie, deja, nebuvo priimti. Kas atsitiko? Jų Lenkijoje laikytų abitūros egzaminų rezultatai buvo perskaičiuoti taip, kad jie visai neturėjo jokių šansų konkuruoti su Lietuvos absolventais.

Abitūros egzaminų rezultatų verifikavimo į Lietuvos vertinimo sistemą sąlygos ir kooficientas pasikeitė gegužės 22 d., kai Lenkijoje abitūros egzaminai jau ėjo į pabaigą. Pirmieji egzaminai prasidėjo gegužės 5 d., o baigėsi  27 d. Taigi Studijų kokybės vertinimo centras pakeitė reikalavimus, kai patys absolventai jau negalėjo rinktis ir ko nors keisti – žaidimo taisyklės buvo pakeistos žaidimui besibaigiant.

Kita vertus, neįtikėtina pasirodė tai, kad viena absolvenčių paskambinusi Studijų kokybės vertinimo centrui išgirdo: „džiaukitės, kad jums paskaičiavome svertinį kooficientą 0,5, o ne 0,3. Mes jus patraktavome, kaip Lenkijoje būtų patraktavę.“

Kyla klausimas, kas nusprendžia apie kooficientą, kuris bus pritaikytas. Negi vienas asmuo pagal savo nuožiūrą, nuotaiką, ar nusiteikimą Lenkijos lietuvių atžvilgiu? Pagaliau sužinojome, kad nei ministras, nei Lietuvos aukštųjų mokyklų asaocijacijos bendrajam priėmimui organizuoti pirmininkas neturi galimybės patikrinti, kas priima tokius sprendimus bei kuo vadovaujasi juos priimantis asmuo?  Viena aišku, kad tie, kurie šiemet baigė Punsko lietuvių licėjų ir pasirinko studijas Lenkijoje ar užsienyje sėkmingai įstojo, o tie, kurie pasirinko studijas Lietuvoje, kur jiems buvo aiškinama, kad Lietuva sudaro puikias sąlygas lietuviams studijuoti, jaučiasi apgauti.

Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkas kartu su Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus abolventais rugpjūčio 1 d. raštu kreipėsi į Lietuvos diplamatus Lenkijoje, prašydami išspręsti iškilusią problemą stojant į Lietuvos aukštąsias mokyklas.

Tokie sprendimai kenkia ne tik tiems asmenims, kurie šiemet nebuvo priimti studijuoti, tačiau ir visai Lenkijos lietuvių bendruomenei. Punske 58 metus veikiantis lietuvių licėjus gali pasirodyti esąs niekam nereikalingas.

Ilgalaikę ir gerai apgalvotą politiką  savo tautiečių atžvilgiu jau kelis dešimtmečius sėkmingai vykdo kaimyninė Lenkija, tam tikslui  įsteigusi net Balstogės universiteto filialą Vilniuje.

Lenkijos lietuviai – dar gyvybinga ir aktyvi bendruomenė, tačiau, kaip rodo 2012 metų visuotinio surašymo duomenys, ji silpsta. Be aiškios Lietuvos politikos vargu, ar dar ilgai ji išliks gyvybinga. Iki šiol gerai veikė priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas sistema.  Deja, šiais metais visa tai žlugo.

Nuotr. – Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus absolventai | punskas.pl stopkadras

Švietimo ir mokslo ministerija informuoja, kad iš penkiolikos Punsko Kovo 11-osios licėjaus abiturientų, pateikusių  dokumentus stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas, keturiolika yra pakviesta studijuoti valstybės finansuojamose vietose, vienas – valstybės nefinansuojamoje.

Dešimt licėjaus absolventų įstojo pagrindinio priėmimo, penki – papildomo priėmimo metu. Beveik trečdalis jų studijuos VGTU.

Švietimo ir mokslo ministerijos
Komunikacijos skyrius
El.p.info@smm.lt

2014 m. rugsėjo 22 d. (pirmadienį), minint Baltų vienybės dieną, kviečiame visus baltų genčių palikuonis Lietuvoje, Latvijoje, Jotvoje, Prūsoje ir visame pasaulyje įsijungti į Baltų vienybės ugnies sąšauką ir uždegti ugnis ant kalnų, piliakalnių, kitose su baltų istorija susijusiose vietose.

Baltų vienybės šventė prasidės Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje Ožkiniuose (Ožkiniai 42, Punsko valsčius).

17 val. (Lenkijos laiku) – renginio pradžia, susipažinimas su gyvenviete, iškilmingas Prūsijos, Lietuvos ir Latvijos vėliavų pakėlimas, himnų giedojimas, protėvių pagerbimas, šventosios ugnies uždegimas.

18 val. (Lenkijos laiku) – atstovai išsiskirsto su šventąja ugnimi uždegti ją ant piliakalnių bei kalnų: Rudamina (Lazdijai), Pamarys (Gibai), Klevai (Seinai), Zubranaitis (Krasnapolis), Uosinė (Suvalkai), Šiurpilis (Jeleniavas), Eglinė (Šipliškės), Baltų vienybės kalnas (Punskas), 7 alkakalniai tarp Vilkaviškio, Marijampolės ir Vištyčio, daugelis Prūsijos piliakalnių nuo Vyslos iki Didžiųjų Mozūrų ežerų ir kt.

Šventės rengėjai:
Jotvingių ir prūsų bendrija, Visuomeninė ekologijos draugija „Sūduva“, Rudaminos bendruomenė ir Lietuvos piliečiai,
Prūsų bendruomenė: Prūsa Pira, Prūsų draugija, Suvalkų organizacija „Pirzdaustra“, Uosinės, Pamario ir Zubranaičio
kaimų gyventojai, Seinų „Žiburio“ mokykla ir kt.

RĖMĖJAI: Jotvingių ir prūsų bendrijos nariai

Ar įsivaizduojate Punską be Punios ežero? Turbūt sunkiai. Mat gyvenvietės dažniausiai kūrėsi prie vandens telkinių, ežerų, rečiau upių ar upelių, tad be Punios galbūt nebūtų Punsko, nebūtų ir punskiečių.

Punsko istorija ne tokia sena kaip vandenvardžiai, ji siejama su Punsko parapijos įsteigimu 1597 m. Įdomu, kad internete galima aptikti įrašų, jog 1559 m. karaliaus girių revizijoje rašoma apie sodybas, įsikūrusias prie Punios ežero. Jos pavadintos Senojo Punsko kaimu. Ar tai istorinė tiesa, nežinia.

Punios ežerėlis gražus, nedidelis, tik 16,41 ha, beveik iš visų pusių supamas aukštų šlaitų. Tik į pietus, kur išplaukia upeliūkštis, yra nedidelė sąsmauka.

Punsko ir Seinų krašto ežerai palyginti jauni – jiems ne daugiau kaip 10–13 tūkstančių metų. Mat jie pradžią gavo pasibaigus paskutiniam apledėjimui.

Šiaip beveik visi šio krašto ežerai yra rininiai (Galadusis, Beržinis, Klevas, Plaskis, Klevaitis, Bokšys). Jie primena upę, yra ilgi, siauri, gilūs, dažnai vingiuoti, krantai statūs. Mažiau yra ežerų, kurie susiformavo ištirpus ledyno luistams. Tokio tipo ežerai tai Seivis, Kampuotis, Vaičiuliškių ežeras, Juodelis, na ir, žinoma, Punia.

Kyla klausimų dėl Punios ežero etimologijos. Vienareikšmės išvados nepateikia nei vienas vandenvardžių etimologijos tyrinėtojas. Galimas daiktas, kad Punia senovėje galėjo vadintis Pune, Puna. Lietuvoje nedaug hidronimų su šaknim pun-. Tiesa, apie 80 km tiesia linija nuo Punsko yra Punios gyvenvietė, piliakalnis ir Punelės upelis. Iš to ne vienas padarė išvadą, kad Punską įkūrė atvykėliai iš Punios. Man rodos, nėra jokių tai patvirtinančių dokumentų.

Kazys Būga žodžio pūnė prasmę aiškina rytų aukštaičių dialekto reikšme „kaip kiaušinio gale esančią ertmę pučka“. Kęstutis Subačius pažymi, kad žodžio pūnė lietuvių ir latvių kalbose pirminė reikšmė buvo krūva. Galėjo tai būti šiaudų, pelų, mėšlo krūva. Vėliau pūnė įgavo daržinės ar tvarto reikšmę.

Yra dar vienas vandenvardžio Punia aiškinimas. Manoma, kad senovėje Punios ežero šlaitų papėdėse buvo nemažai pelkių. Polaidžių metu ežere kaupdavosi vandenys ir jis kildavo į viršų – pūnijosi.

Neatmestina ir pūčkos versija, nes šis ežeras labai primena kiaušinį.

Šiaip ar taip, Punios vardas nėra iki galo išaiškintas.

Su Punios ežeru yra susijęs pasakojimas apie nuskendusią aukso skrynią, bet apie šį padavimą nieko man nepavyko aptikti rašytiniuose šaltiniuose.

Punios vakariniame krante stovi iškili Punsko Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia, kuri pradėta statyti 1878 m. ir kurią konsekravo Seinų vyskupas P. Viežbovskis 1887 m.

Ties bažnyčia, vakariniame ežero krante, yra įrengtas vadinamasis Motiejaus Simonaičio suolelis. Apie jį pasakoja Punsko vikaras Marius Talutis.

sb, punskas.pl

Sigito Birgelio nuotr.

Žmogus – ateina ir išeina,

pasilieka visam laikui mumyse.

Visi jo nuveikti darbai gyvena amžiais…

Po sukakčių vėjelio dvelksmo švelnaus,

po valandėlių, gėrio apgaubtų,

šiandien rikiuojasi ant žemės delno

grūdai brandžiausi gyvenimo dienų…

…tokiais žodžiais mus pasitinka naujausias Sigito Birgelio filmas „Šimtas gyvenimo metų“. Ateiti į pasaulį prieš šimtą metų ir nugyventi gyvenimą su didele ramybe, tai yra Dievo dovana, kurios palaiminimo sulaukia tvirtas žemėje pasėtas grūdas. Ramybe glostomas grūdas išaugo ir čia – Punsko krašte, pasaulinių karų stumdomoje ir vėtomoje lietuvių vietoje.

Birželio 10 dieną šimtojo gimtadienio sulaukė Ožkinių kaimo moteris, gerbiama Anelė Maksimavičienė. Tai šios stiprios asmenybės pagrindu sukurtas filmas. Kaip pats filmo pavadinimas rodo, „Šimtas gyvenimo metų“  Lenkijos lietuvių krašte padovanotas ne vienam žmogui, tad jie taip pat minimi kaip ilgaamžiai, šioje vietoje gyvenimą praėję žmonės. Nors filmas sukasi apie Anelės asmenybę, jos pagrindu perteikiamas žmogaus gyvenimo grožis, kuris kartais lieka už duotos gyvybės vertės ir prasmės suvokimo ribos.

Ilgo gyvenimo eliksyre telpa be galo daug įvairių faktorių, kuriuos galima matuoti medicina, įpročiais ar įsitikinimais. Tačiau tai ne viskas. Filmas pristato gilesnę ilgaamžiškumo formulę, kurios lygtis brėžiama filme dalyvavusių pašnekovų lūpose.

Filmą puošia nuoširdumas, geranoriškumas, šiluma, rūpesnis, dėkingumas, meilė ir nesuvokiama RAMYBĖ. Tai ne suvaidinti jausmai ir sielos būsenos, o patys tikriausi Anelės Maksimavičienės dvasios spinduliai, kuriuos jaučia ir dalijasi jais artimieji, kaimynai bei draugai. Šiame filme sunku įžvelgti nenatūralumą, todėl žiūrint jį jaučiamas artimumas tiek veikėjams, tiek vaizduojamam kraštui, kurio spalvos ir formos pritraukia ilgesį, meilę gimtajai vietai ir jos praeičiai, prasiskverbiančiai į prisiminimus.

Senų laikų prisiminimai, tai filmo stiprioji ranka. Dabarties laikų paveikslas remiasi į praeitį, leidžia nors šiek tiek priartėti prie Anelės Maksimavičienės didelės ramybės. „Šimtas gyvenimo metų“, tai moters paveikslas, kuriame telpa visos jos šeimos gyvenimo vingiai, piešiantys Anelės asmenybę, pasipuošusią paprastumo skarele.

Šis S. Birgelio filmas, tai puiki įsisąmoninimo ir suvokimo pamoka, kad seneliai, ne tik šimtą metų nugyvenę, bet kiekvienas garbingo amžiaus žmogus, yra tiltas į tikrumą – praeities tikrumą – gražaus gyvenimo pagrindą.

Pristatyti S. Birgelio sukurtą filmą yra be galo sudėtinga. Kaip užrašyti vaizdo, garso, tylos ir krūtinę plėšiančių jausmų pynę, kuri, kaip Anelės Maksimavičienės audiniuose perkelti raštai, leidžia tik tyliai žiūrėti…

…žiūrėti ir galvoti, koks nuostabus yra žmogus, kuris gyvenimą priima kaip dovaną…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Filmo „Šimtas gyvenimo metų“ premjera vyks 2014 10 18 d. 18.00 val. Punsko parapijos (kun. Simono Norkaus namo) salėje. Kviečiame!

Gyveno ir tebegyvena Seinuose lietuviai ir lenkai. Seinai turėjo didelės įtakos Sūduvos krašto kultūriniam gyvenimui.1826m. įkurta dvasinė seminarija, po spaudos atgavimo leidžiamas laikraštis „Šaltinis“, o 1918 m. atidaroma Seinų „Žiburio“ gimnazija. Neužgesęs lietuvybės židinys ir šiais laikais. Yra Seinuose lietuviška „Žiburio“ mokykla, iškilę Lietuvių namai, kuriuose vyksta įvairūs renginiai.

Spalio 17-ąją Šv. Kazimiero draugija (vadovas Algirdas Vektorius) paskelbė Moksleivių kūrybos konkurso, skirto Šv. Kazimiero garbei, įvertinimą. Lietuvių namų salėje, ant stalų, padėti piešiniai, vaizduojantys šventojo gyvenimą. Vaikų vaizduotė laki, spalvos suderintos. Geriausieji darbai buvo apdovanoti atminimo dovanėlėmis, Padėkos raštais. Skelbti ir eilėraščių konkurso rezultatai bei apdovanoti gražiausių eilėraščių kūrėjai. Konkursuose dalyvavę žemesnių ir vyresnių klasių mokiniai ne tik iš Seinų, bet ir iš Punsko, Suvalkų ir kitų mokyklų. Gausus būrys apdovanotųjų rodo didelį susidomėjimo Šv. Kazimiero asmenybe, noras parodyti savo meninius sugebėjimus, išreikšti save mene.

Po apdovanojimų vyko koncertas, o jį surengė Alytaus muzikos mokyklos atlikėjai. Gražiai, darniai skambėjo choro ir solo dainos, mergaičių kanklės. Labai patiko mokiniams instrumentinė muzika, primenanti kaimo gegužinę. Atliekamus kūrinius palydėdavo gausūs aplodismentai.

Šiame renginyje buvo pakviesti dalyvauti ir literatų klubo „Tėkmė“ poetai paskaityti savo eilėraščių. Alfonsas Vitkauskas papasakojo apie kun. Prano Gavėno plačią kultūrinę veiklą. Vaikų amžių atitinkančių eilėraščių paskaitė Salomėja Kaknevičienė. Jos eilėraščiuose – sugyvintas gamtos pasaulis. Onutės Baltrukevičienės eilėraščiai skleidžia, gerumą, meilę. Emilijos Lukšytės-Krušnienės poezijos posmuose išreikšta meilė Lietuvai, Marijos žemei, prašoma globoti mūsų Tėvynę.

Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas A. Vektorius padėkojo poetams už dalyvavimą renginyje ir įteikė po knygą
. Poetai neskubėjo palikti Seinus. Aplankė Seinų baziliką, pasimeldė, nusilenkė vyskupo, poeto Antano Baranausko atminimui, Dar stabtelėjo prie A. Baranausko paminklo, esančio netoli bazilikos.

Kiekviena išvyka už sienos, į lietuvių kalbą išlaikančius židinius, praturtina dvasinį gyvenimą, skleidžia šviesios draugystės spindulius.

Emilija Lukšytė-Krušinienė,

Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė

Atsimenu, buvo toks šūkis pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais: „Kaunas yra Kaunas!“ Galbūt skamba banaliai, bet įsigilinus į šio miesto istoriją ir ypatumus, iš tikrųjų Lietuvoje kito tokio nėra – su Žaliakalniu, Kauko laipteliais, Neries ir Nemuno santaka, Kauno pilim, nuostabiu senamiesčiu ir Laisvės alėja… Ir žmonės – kovingi, tikri lietuviai. Panašiai galima būtų pasakyti: „Punskiečiai yra punskiečiai“. Nesvarbu, kur jie bebūtų, kokiam pasaulio krašte – jie išliks savotiški. Jie lietuviai, bet ne iš Lietuvos; gyvena už Lietuvos ribų – bet ne emigrantai. Jų nedaug, bet vis dar gyvuoja, saugodami lietuvių kalbą, tradicijas, vertybes. Ir nors į jų gyvenimus skverbiasi naujovės, globalizmas, punskiečiai dar vis susibūrę, dar puoselėja tėvų palikimą, myli gimtą žemę, eksponuoja savo lietuviškumą. Punskietį pažinsi ir svetur. Kam teko nukeliauti į Ameriką, tiksliau, Kanadą – tikriausiai patyrė kraštiečių svetingumą, dėmesingumą ir dosnumą. Punsko krašto išeiviai kiekvieną svečią, ypač savo gentainį, pasitinka plačiai išskėstomis rankomis.

Su tokiu Kanados lietuvių kraštiečių svetingumu susidūrė ir Punsko vikaras kunigas Marius Talutis. Susidomėjęs besilankančių Punske kanadiečių pasakojimais, jis ryžosi leistis į neplanuotą kelionę už Atlanto vandenyno.

- Mintis keliauti į kitą kontinentą kilo stebint į Punską atvykstančius turistus iš svetur, būtent iš Kanados, – šią vasarą prisimena Punsko vikaras. – Tie žmonės, lankydamiesi mūsų bažnyčioje, vis užkalbindavo, pasakodavo, iš kur atvykę, kaip gyvena, kokia veikla užsiima, kokioms parapijoms priklauso. Tokiu būdu sužinojau, kad Kanadoje gyvena labai daug punskiečių. Ir staiga kilo mintis: kodėl gi man ten nenuvažiavus?

Ir taip spontaniškai, užuominomis kanadiečių paskatintas, mūsų kunigas nusprendė išvykti ten paatostogauti.

- Nebuvau kelionės suplanavęs, bet taip sau mąsčiau: jeigu kanadiečiai sužinos, kad pas juos atvažiuoja kunigas iš Punsko – galbūt norės su juo bendrauti, priimti, pasikviesti į svečius, pamaitinti, parodyti miestą… – juokaudamas pasakoja kun. Marius.

Ir, žinoma, neapsiriko. Iš kelionės į Punską sugrįžo susižavėjęs Kanados lietuvių svetingumu, gerumu, nuoširdumu.

Kunigas Marius Talutis su Lietuvos kankinių parapijos vikaru kunigu Nerijumi Šmėrausku ir Gelažauskų šeima Missisagos lietuvių bažnyčioje

- Toronte ir Missisagoje, kur Punsko krašto lietuviai gyvena gausiausiai, jaučiausi kaip tarp savųjų. Jie mane labai gražiai priėmė į savo namus, maitino, parodė visą miestą. Prisikėlimo ir Lietuvos kankinių lietuviškų parapijų kunigai leido aukoti šv. Mišias, sakyti pamokslus…

Kunigas Marius džiaugiasi, kad galėjo visur dalyvauti, pasireikšti. Jam nepatinka pasyvus atostogavimas, o būtent toks, kai poilsį gali suderinti su darbu. Lankydamas įžymias vietas ir žmones, dalyvaudamas susitikimuose, aukodamas šv. Mišias, sakydamas pamokslus, jis skyrė ir pastoracinį dėmesį. Ir visa tai kartu jaunam kunigui teikė tam tikrą atsipalaidavimą, poilsį.

Kunigas Marius prie lietuviško kryžiaus, skirto Lietuvos kankiniams, esančio šalia Midlando Kanados kankinių šventovės

 Paslaugiųjų kanadiečių dėka jo kelionė neapsiribojo vien Torontu. Lietuvos kankinių parapijos (Anapilis, Missisaga) vikaras kunigas Nerijus Šmėrauskas pristatė Midlando mieste esančią Kanados kankinių šventovę ir prie jos stovintį labai gražų, išvaizdų lietuvišką kryžių su užrašu: „Lietuvos kankiniams“, pastatytą 1957 metais. Punsko vikaras aplankė ir Vasagą (Wasaga Beach), kur Gerojo Ganytojo šventovėje taip pat vyksta lietuviškos šv. Mišios vasarojantiems čia lietuviams. Matė Niagaros mieste besipuikuojančius krioklius, buvo trumpam nuvykęs ir į JAV.

- Be to, teko aplankyti ir kunigą punskietį Antaną Degutį, su kuriuo susipažinau šią vasarą Punske, – prisimena kun. Marius. – Šiuo metu jis klebonauja Švč. Mergelės Marijos nuolatinės pagalbos bažnyčioje Sant Catherine mieste.

Iš kiekvienos kelionės parsivežam ypatingus prisiminimus, kažką, kas įstringa ilgam širdy. Kunigui Mariui visgi ne Torontas buvo pats įspūdingiausias (kaip pats sako: „Kas per miestas  – be senamiesčio, be centro, vien tik dangoraižiai ir gyvenamieji namai!“). Beje, vaizdai, kurie vis dar atsiveria prieš jo akis – tai lietuviškos parapijos: Prisikėlimo Toronte ir Lietuvos kankinių su garsiuoju Anapiliu Missisagoje.

- Verta buvo pamatyti, kokia jauna ir gyvybinga yra lituanistinė mokyklėlė, Lietuvių namai, Senelių namai „Vilniaus rūmai“, lietuviškos kredito bendrovės „Parama“, pajusti didingų Anapilio kapinių ramybę… Šituos dalykus atradau būtent Kanadoje! Kaip gera sielai, kai įžengęs į Prisikėlimo parapijos bažnyčią svetimoj šaly išgirsti lietuviškai kalbamą rožančių (jam vadovauja Zita Kružikienė)… – su pasigėrėjimu prisimena kunigas. – O pats ypatingiausias dalykas: pajusti šių žmonių gerumą, kurie mane ten priėmė ir globojo, kurie nebuvo abejingi ir Vidugirių koplyčios reikalams, ir jos remontui aukojo 5000 dolerių, – žavisi.

Dvi savaitės už Atlanto prabėgo greitai…

-  Į mano išleistuves susirinko per 100 žmonių, kilusių iš Punsko krašto! Taigi – gražiausi mano prisiminimai yra susiję su kanadiečių gerais žodžiais, linkėjimais, dainomis, apsikabinimais, dovanomis…

Kunigo Mariaus Talučio išleistuvės

Kunigas Marius Talutis ypatingai vertina iš širdies plaukiančius linkėjimus ir dovanas.

- Daugiausiai džiaugsmo man suteikia paprasti, neišradingi dalykai, tačiau žinau – dovanoti tikrai nuoširdžiai. Man be galo brangi Kanados punskiečių labai simboliška dovana – iš trijų klevo lapų (klevo lapas – Kanados vėliavos elementas) į rėmelius sudėta Lietuvos trispalvė. Beje, mintis įteikti man tokį rankų darbo paveikslėlį kanadiečiams kilo išklausius mano pamokslo, kuriame palyginau rudeninę Kanadą su Lietuva – mat medžiai šiuo metu nusidažę trispalvės spalvomis, – žavisi mūsų vikaras. – Be to, dar gavau nuostabų Kanados albumą, kuriame šį kraštą primins ne tik puikūs vaizdai nuotraukose, bet ir mane priėmusių žmonių parašai. O ypatingas atminimas – iš Kanados parsivežtas visas pluoštas laiškų su kraštiečių padėkomis ir maldomis… Ir, be abejo, prieš akis man pasiliks neregė Vaiva Dzemionaitė, kurios giedamos giesmės lig šiol skamba ausyse…

Kanadoje gyvenančių punskiečių nuoširdumas neįkainojamas. Kunigas Marius vis dar negali juo atsidžiaugti. Kelionės tam ir reikalingos, kad patirtum naujų dalykų. Nebūtinai pamatytum – bet ir pajustum; nebūtinai svetimo krašto ypatumus, bet ir iš tokio nuotolio – savojo privalumus. Kartais reikia išvažiuoti, pasitraukti iš gyvenamosios vietos ir pažiūrėti į ją iš kitos perspektyvos.

Iš Punsko emigravusių kraštiečių širdyse visuomet pasiliks ilgesys savajai gimtinei. Jiems kiekvienas žmogus, atvykęs į Kanadą iš Punsko krašto, bus savas ir mielas, ypač toks, kuris taip pat parodys jiems savo dėmesingumą ir supratimą, užjaus juos ilgesy. Jis bus lyg jungtis su „prarastąja“ tėvyne. Mat tik išvykę svetur įvertiname tai, ką turime, ir pradedame to ilgėtis, galbūt tampame geresni, nuolankesni ir supratingesni savam kraštui ir žmonėms. Juk tolimame krašte ir sutiktas „savas“ priešas tampa draugu…

„Punskas yra Punskas!“ – tegul kuo ilgiausiai šis šūkis būna siejamas su kuo pozityviausia energija.

Božena Bobinienė, punskas.pl (nuotraukos iš kun. M. Talučio archyvo)

Vytautas Jonas Batvinskas – kandidatas į Punsko valsčiaus viršaičius. Visuomeninis rinkimų komitetas „Valsčiaus šansas“. Sąrašo numeris 20.

Vytautas Jonas Batvinskas gimė 1968 m. Seinuose. Augo lietuviškoje šeimoje Punsko kaime. Baigė Punsko lietuvių licėjų. Studijavo Poznanės universiteto Lietuvių filologijos katedroje. Dirbo mokytoju Krasnavo ir Aradnykų pagrindinėse mokyklose bei Seinų 2-ojoje gimnazijoje. Mokė lietuvių kalbos, istorijos, dailės, muzikos, vadovavo dainų ir šokių ansambliams bei teatro grupėms.

Vytautas Batvinskas yra Lietuvos Respublikos Seimo nario Algirdo Patacko visuomeninis padėjėjas, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos bei Visuomeninės ekologijos draugijos „Sūduva“ narys, Punsko Dariaus ir Girėno mokyklos Tėvų tarybos pirmininkas, folkloro ansamblio „Alna“, kuris susilaukė didelio pripažinimo Lenkijoje ir užsienyje, vadovas.

Šiuo metu Vytautas Batvinskas vadovauja vertimo ir verslo paslaugų įmonei „Alna“. Įmonė ne tik bendradarbiauja su jau patyrusiais vertėjais, bet ir priima mūsų krašto studentus atlikti stažuotę.

Vytautas Jonas Batvinskas – kandidatas į Punsko valsčiaus viršaičius. Visuomeninis rinkimų komitetas „Valsčiaus šansas“. Sąrašo numeris 20.

Visuomeninis rinkimų komitetas „Valsčiaus šansas“

Savivaldybių rinkimų reklama

punskas.lt

Artėjantys savivaldybių rinkimai kelia daug aistrų ne tik tarp pačių Punsko valsčiaus gyventojų, bet ir kandidatų, siekiančių prisijungti prie šio krašto veiklos, išbandyti savo jėgas ir gebėjimus sunkiame ir didelės atsakomybės reikalaujančiame darbe. Šiemet sulaukta didelio gyventojų priešrinkiminio aktyvumo Punsko ir Seinų valsčiuose.

Punsko valsčiuje įregistruoti 5 komitetai, iškelti net 64 kandidatai į tarybą. Tad kelis kartus daugiau, nei būdavo iki šiol.

Šiemet pirmą kartą nuo 1990-aisiais metais vykusių rinkimų Punsko valsčiuje balotiruojasi du kandidatai ir pirmą kartą Punsko miestelis dalijamas į 4 apygardas. Prieš tai būdavo tik viena. Punsko valsčiuje yra trys rinkimų apygardos, išskyrus Vidugirių, kuriose turi galimybę balsuoti neįgalieji.

Sulaukta labai didelio žmonių aktyvumo dalyvauti rinkimų komisijose. Reikėjo traukti burtus. Iš 14 norinčiųjų liko 8. Galime klausti, iš kur toks aktyvumas? Galbūt jis susijęs su beveik tris kartus padidėjusiu honoraru už darbą rinkimų komisijose?

Iki šiol rinkėjų aktyvumas Punsko valsčiuje buvo vienas mažiausių Seinų apskrityje. Tai keista ir nesuprantama, kadangi dauguma šio valsčiaus gyventojų yra lietuviai.  Visuomenės pasyvumas ir abejingumas neprisideda prie lietuvių tautinės mažumos išlaikymo, stiprinimo ir gyvenimo sąlygų gerinimo šiame krašte.

Į Punsko valsčiaus tarybą pateks 15 narių. Balsuoti bus galima 4 apygardose: Punsko valsčiuje ir mokykloje, Smalėnų svetainėje bei Vidugirių mokykloje.

Į Seinų apskrities tarybą bus balsuojama 4 apygardose. Seinų apygardoje bus išrinkti keturi nariai, Seinų ir Gibų valsčiuose – 5 nariai, Krasnapolio ir Punsko valsčiuose po 3 narius. Iš viso 15 narių.

Rinkimai į Palenkės vaivadijos seimelį vyks keturiose apygardose, kur bus renkami 27 nariai. Iš Suvalkų miesto, Suvalkų, Seinų, Augustavo, Sokulkės ir Monki apskričių pateks 8 nariai.

Viršaitis ruošia ir vykdo tarybos nuotarmes, vykdo jos priimtą biudžetą, atsako už savivaldybės turtą, įdarbina ir atleidžia valsčiaus ir valsčiui pavaldžių įstaigų, pavyzdžiui: mokyklų, darželio, kultūros namų, vadovus, atstovauja savivaldybei ir kt.

Ką veikia valsčiaus taryba?

Valsčiaus taryba dalyvauja susitikimuose, organizuojamuose apytiksliai kas šešias savaites. Ji priima savivaldybės statutą, nustato nekilnojamojo turto, žemės ūkio ir kitus mokesčius, priima valsčiaus biudžetą, paskolų nuotarmes, erdvinį planą, suteikia viršaičiui absoliutoriumą, nustato algą, priima įstaigų ataskaitas ir kt.

 Visuomenėje trūksta aktyvių Lenkijos piliečių, kuriems be galo svarbus lietuvių tautinės mažumos išlikimas. Nebūkime abejingi artėjantiems rinkimams, nes nuo mūsų balsų ir pasirinkimo priklauso ne tik mūsų, bet ir kitų kartų ateitis. Atsiminkime, kad veikiančios lietuvių organizacijos rūpinasi lietuvių švietimo, kultūros bei lietuvybės išsaugojimo reikalais, tačiau dažnai lemiamas sprendimas priimamas savivaldybėje, todėl svarbu, kad mūsų išrinkti tarėjai būtų tautiškai susipratę, bendradarbiautų su lietuviškomis organizacijomis ir įstaigomis, išgirstų, suprastų ir padėtų įveikti bendras problemas.

js, punskas.pl, ausra.pl nuotr.

P r o g r a m a

9.00 val. – žymeklio, skirto Lietuvos partizanams Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui ir Vytautui Prabuliui-Žaibui, atidengimas ir pašventinimas (žuvimo vietoje Šlynakiemyje).

10.00 val. – tarptautinė istorijos paveldo konferencija Punsko valsčiaus konferencijų salėje.

PRANEŠIMAI:

• Sigitas Birgelis Lietuvos partizanų Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo žuvimo klausimu (Punskas)
• Scholastika Kavaliauskienė Negyjanti Dzūkijos žaizda (Alytus)
• Gintaras Lučinskas Antisovietinis pasipriešinimas Dzūkijoje 1940–1941 metais (Alytus)
• Justinas Sajauskas Skardupių radinys (Marijampolė)

Kavos pertrauka

• Algimantas Katilius Kunigo Jono Totoraičio MIC laiškai kunigui Pranciškui Būčiui MIC (Vilnius)
• Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė Tautos mokytojas. Mokytojui, rašytojui, visuomenininkui, kultūrininkui, rezistentui ir kankiniui Konstantinui Bajerčiui-Garibaldžiui – 110 metų (Alytus)
• Marius Talutis Kunigas Juozas Zdebskis – jotvingių žemės didvyris (Punskas)

Gruodžio 14 d. 12.15 val. Punsko bažnyčioje bus atnašaujamos šv. Mišios už žuvusius Lietuvos partizanus Jurgį Krikščiūną ir Vytautą Prabulį.

Punsko „Aušros“ leidykla

Kovo 12-osios rytą Balstogės radijas pranešė, kad Seinų prokuratūra pradėjo tyrimą dėl internete paskelbtų įžeidžiančių lietuvius komentarų. Jų autoriai kaltinami tautinės neapykantos kurstymu. Komentarai pasirodė prie informacijos, kad naujas Seinų burmistras savo  pavaduotoju ketina skirti lietuvį.

Kaip teigia Suvalkų prokuratūros atstovas spaudai Ryszard Tomkiewicz, kai kurie komentarų tekstai buvo ypatingai užgaulingi, todėl prokuratūra pradėjo tyrimą savo iniciatyva. Kol kas niekam nepateikti kaltinimai, bet, anot prokuratūros atstovo spaudai, tai tik laiko klausimas. Policija jau yra nustačiusi kompiuterius, iš kurių buvo išsiųsti komentarai.

Už tautinės neapykantos kurstymą Lenkijoje gresia bausmė iki 2 metų kalėjimo.

punskas.pl