Quantcast
Channel: Seinų – Punsko kraštas – Voruta
Viewing all 196 articles
Browse latest View live

Kaip rišamos verbos Punsko krašte

$
0
0

Verbų sekmadienis neįsivaizduojamas be dailių, įvairiais raštais ir spalvomis išmargintų verbų. Jos nuo seno simbolizuoja Gyvybės medį, yra atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Verbos yra ir svarbus mūsų tautodailės dirbinys. Verbų rišimas tai unikali mūsų krašto tradicija.

Kaip tikina Aldona Vaicekauskienė, verbas pas mus žmonės riša savo malonumui ir laisvalaikiu, o žolynėliai joms renkami ištisus metus. Gėles, augalus ir žolynus verboms kurti renkama nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Būna metų, kai vieni augalai visiškai neuždera arba jų užauga labai nedaug. Todėl reikia dalį žolynų užsiauginti pačioms, šalia savo namų, darže po plėvele ar net šiltnamyje.

Svarbu, kad augalai būtų renkami saulėtą dieną, būtų be lietaus ar rasos lašų. Džiovinimui geriausiai tinka ką tik išsiskleidę žiedai. Išdžiūvę jie atrodo gražiai.

Surinkti žolynai yra padžiaunami pavėsinėse, ten, kur nepatenka saulės spinduliai. Kai žolės išdžiūsta, ja reikia surūšiuoti.

Verbai surišti užtenka 10-12 pagrindinių augalų. Tinka rugiai, kviečiai, motiejukai, linai, jonažolės ir kt. Netinka miežiai, ramunėlės.

Kviečiame pasižiūrėti 2013 m. vaizdo reportažo.

Kovo 22 dieną lankėmės Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos patalpose, kur buvo rišamos verbos. Apie verbas bei jų rišimo tradicijas pasakoja mūsų krašto etnografės Aldona Vaicekauskienė ir Onutė Budzeikienė.

 sb, punskas.pl

www.lietuviunamai.puslapiai.lt nuotr.


Lietuviška giesmė virpino širdis

$
0
0

Bronislava TAMULYNIENĖ

Paskutinį gegužės šeštadienį (2015 05 30) Lenkijoje Seinų parapijos, miškų apsupty šviečiančioje, Žagarių kaimo bažnyčioje vyko antroji lietuviškų bažnytinių chorų šventė. Įtaigi, sklidina gilaus lyrizmo, jausmų šventumo, nuoširdumo.

Šventė prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo malonios išvaizdos Seinų parapijos vikaras Petras Gucevičius. Šildė jo žvilgsnis, balso tembras, nuoširdi malda už gausiai susirinkusius choristus, jų vadovus, už Lietuvą, taiką bei ramybę. Už gyvus ir išėjusiuosius.

Renginį vedė jauni, žavūs renginio vedėjai Violeta Andziulytė ir Žilvinas Maciukonis. Jie priminė, kad Suvalkuose lietuviškas bažnytinis giedojimas jau turi šimtametę tradiciją. Jis vėl buvo atgaivintas 1992 metais, kai šiame mieste pradėta atnašauti šv. Mišias lietuvių kalba.

Tad šventę ir pradėjo suvalkiečiai, vadovaujami muzikos mėgėjo Gedimino Kraužlio. Visos chorų giesmės buvo skirtos Švč. Mergelės Marijos garbei. Įdomu tai, kad dr. kunigo Sauliaus Stumbros (Klaipėda) liaudiško pamaldumo tyrinėtojo duomenimis, gegužinės pamaldos Seinų katedroje prasidėjo 1853 metais, vėliau ir visoje Lietuvoje.

Puikiai suskamba ir kito G. Kraužlio vadovaujamo Punsko senjorų klubo choro „Tėviškės aidai“ giesmės.

Dievo Motiną giesmėmis šlovino pats gausiausias (apie 30 narių) žagariečių kolektyvas, vadovaujamas WojciechSzreder.

Širdis suvirpino ilgiausias bažnytinio giedojimo tradicijas turintis gausus Punsko lietuvių choras (vadovas vargoninkas Eugenijus Parakevičius).

Šventę baigia svečiai iš Marijampolės – šv. Vincento Pauliečio bažnyčios choristai, vadovaujami vargoninkės Birutės Pavalkienės. Tai jau 25-erius metus gyvuojantis choras, dalyvavęs įvairiuose festivaliuose, žavintis muzikalumu, balsų darna.

Susirinkusius sveikino Alytaus regiono literatųklubo „Tėkmė“ pirmininkė Emilija Krušinienė. Viešnia pasidžiaugė įspūdinga švente, kuri „širdį pakelia iki dangaus“ ir priminė, kad gegužinės pamaldos Lietuvoje vyko ir okupacijos metais, buvo melstasi ir skausme, ir džiaugsme. Ponia Emilija savo eilėraščiu tarsi maldavo Švč. M.  Mariją: „Laimink žemę, / tegul džiaugsmu ir meile lyja / ant mūs Tėvynės laukų.“

Šventės siela Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Algirdas Vektorius padėkojo choristams, jų vadovams už neįkainojamą triūsą, rėmėjams už pagalbą ir pakvietė kartu sugiedoti Tautišką giesmę. Įspūdis žodžiais nenusakomas. Tai gali pajusti tik širdimi, matydamas susikaupusius, pasitempusius vyrus ir moteris, žvelgdamas į kažkieno skruostu riedančią ašarą, džiaugsmo ar skausmo, brolybės ar atskirties. Iš šimtų širdžių balsu trykštanti nemeluota meilė bei pagarba Lietuvai, rodės, ims ir atvers bažnyčios skliautus… o pavirtusi taikos ir laisvės balandėliu, paklebens vartelius į mūsų po pasaulį išsibarsčiusių vaikų širdis.

Puošnios gėlių puokštės chorų vadovų, ponų Emilijos ir Algirdo rankose – tai padėka už nepakartojamą renginį.

Šventės finalas – miškų apsuptame šventoriuje prie puošnių turtingų vaišių stalų, galingai skambant lietuvių liaudies dainai iki saulėlydžio. Dainai, nepripažįstančiai sienų…

Bendraudama su broliais lietuviais, suvokiau, kad jie, gerbdami valstybę, kurioje gyvena, nekabinėja ant namų sienų lentelių su lietuviškais užrašais, nereikalauja savo vaikams palengvinto lenkų kalbos egzamino… Tai, anot jų, būtų negarbinga ir… nenaudinga. O poną Algirdą vadina ryškiu krašto švyturiu, plačiai skleidžiančiu lietuvybės spindulius.

Kas sieja Punską ir Bartninkus?

$
0
0

Kas sieja Punską ir Bartninkus? Gal daug kas, gal niekas? Gal bitės, bitininkystė, medus? Punsko krašte gerų, pasižymėjusių ne tik šiame regione bitininkų yra nemažai. Bartninkai šioje srityje irgi, atrodo, ne iš kelmo spirti, nes savo vardą nuo drevinės bitininkystės yra gavę. Be abejo, pirmieji šios vietos gyventojai bitininkyste vertėsi, iš miško medžių drevių medų kopinėjo. Lenkiškai ir rusiškai šiuo verslu beužsiiminėję žmonės bartninkais, t. y. drevininkais, vadinami buvo. Bitininkystės tradicijos čia ir šiandien, atrodo, nėra užmirštos, kadangi miestelio herbe, kuris patvirtintas 1999 m., lokys, kopiantis medų, vaizduojamas.

bartninkaiPunską ir Bartninkus sieja ne bitės ir bitininkystė, o iškilus 1864 metų sukilimo dalyvis, knygnešių organizatorius ir globėjas, poetas, literatūros vertėjas, vienas svarbiausių Jono Basanavičiaus bendradarbių, ilgametis Punsko parapijos klebonas, vienas iš Punsko bažnyčios statytojų kunigas Simonas Norkus.

Simonas Norkus, baigęs Seinų kunigų dvasinę seminariją, Bartninkuose dirbo vikaru. Čia jis susipažino su lietuvių tautos patriarchu Jonu Basanavičiumi, kurio gimtinė, Ožkabaliai, yra nutolę vos 6 km. Numanu, kad aušrininko paskatintas, kun. Simonas Norkus čia būdamas susidomėjo kūryba, pradėjo rašyti eiles, versti grožinę literatūrą, tapo draudžiamos lietuvių spaudos bendradarbiu.

Dar tebestovi Bartninkų bažnyčia (tiksliau – jos griuvėsiai), kurioje jaunas dvasininkas žmonėms skelbė Dievo žodį. Šiandien turbūt tai seniausias ir iškiliausias miestelio statinys. Akį žavi graži akmeninė tvora bei didelis, gerai sutvarkytas šventorius. Bartninkų bažnyčia pradėta statyti dar XVIII a. Ilgokai, 10 metų, ji stovėjusi be stogo, kol Bartninkų dvaro administratorius kunigaikštis Vincentas Puzinas 1790 m. ją baigė. Simono Norkaus kunigavimo Bartninkuose laikais parapiją valdė klebonas Jonas Burdulis-Burdulevičius. Jis apaštalavo čia net 48 metus. Simonui Norkui dirbant Bartninkų parapijoje, klebonas Jonas Burdulis pradėjo laikyti lietuviškas pamaldas, vargonininkui ir zakristijonui liepė gyventojus mokyti lietuviškai skaityti. Jo veikla giliai įsirėžė į miestelio istoriją. Klebonas buvo tautiškai susipratęs, visom išgalėm rėmė neturtinguosius, savais pinigais remontavo bažnyčią, perstatė šventovės bokštą.

Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 m., bažnyčia buvo labai apgriauta. Deja, sovietai nedavė leidimo jos atstatyti. 1945 m. senos bažnyčios pašonėje buvo įrengta laikina nedidelė šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnytėlė, kurioje pamaldos vyksta ir šiandien.

Taip stovi po šiai dienai be durų, be lankų, be stogo, sena, XVIII amžių menanti, apgriuvusiais bokštais Bartninkų šventovė. Bažnyčios remontui, pasak vietos gyventojų, nėra lėšų.

Pusiau apgriautoje Bartninkų šventovėje šeimininkauja ir savo pamaldas atnašauja ant bažnyčios bokšto lizdą susikrovę gandrai.

sb, punskas.pl

Punsko licėjaus absolventai. Darius Zimnickas

$
0
0

punskas.lt

2016 metais Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus švęs 60-metį. Vienas iš licėjaus absolventų, kuriais galime didžiuotis, yra kelių Varšuvos chorų dirigentas dr. Darius Zimnickas.

Muzika jis „užsidegė“ dar jaunystėje. Besimokydamas licėjuje įkūrė ansamblį „Šešupė“, kurį jo kraštiečiai maloniai prisimena iki šių dienų. Baigęs Punsko vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus konservatoriją, kurioje trejus metus mokėsi dirigavimo klasėje. Muzikinį lavinimą tęsė Varšuvos aukštojoje mokykloje. Čia jis parašė magistro darbą apie mūsų krašto liaudies muziką.

Baigęs studijas, dirbo asistentu toje pačioje Varšuvos aukštojoje mokykloje (dabar Varšuvos Šopeno muzikos universitetas) bei dirigento asistentu Varšuvos kamerinėje operoje. Vėliau buvo Varšuvos Arkikatedros choro ir Varšuvos politechnikos akademinio choro dirigentas. Prieš keletą metų prie Išganytojo bažnyčios Varšuvoje sukūrė naują ansamblį.

Dariui tenka važinėti po regioną ir tikrinti, kaip dirba bažnytiniai chorai. Su chorais dažnai dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, iš kurių parsiveža nemažai apdovanojimų.

Darbo netrūksta. Reikia galvoti apie chorų raidą, ieškoti repertuaro, organizuoti koncertus, ieškoti gerų dainininkų, metodų, kaip dirbti su įvairaus amžiaus žmonėmis.

2010 m. dr. Dariaus Zimnicko diriguojamas Varšuvos Arkikatedros choras giedojo Lenkijos Prezidento Lecho Kačynskio bei jo žmonos laidotuvėse. „Lėmė tai, kad tuo metu buvo labai daug iškilmių, – duodamas interviu Rūtai Burdinaitei kalbėjo dr. Darius Zimnickas. – O kadangi laidotuvės vyko Arkikatedroje, kurios choras laikomas vienu žymiausių bažnytinių chorų Varšuvoje ir galbūt Lenkijoje, tad nebuvo jokių diskusijų, kas giedos laidotuvių iškilmėse.“

Prieš keletą metų dr. Dariaus Zimnicko diriguojamas choras dalyvavo Chorų festivalyje Punske, kurio metu atliko vieno iš geriausių Lietuvos chorvedžių Vaclovo Augustino aranžuotą liaudies dainą. Šią dainą labai pamėgo choro dalyviai ir ją keliolika kartų yra atlikę įvairiuose koncertuose Lenkijoje.

Ne per seniai, 2015 m. kovo 15 d., dr. Dariaus Zimnicko vadovaujamas Varšuvos politechnikos akademinis choras Suvalkų Petro ir Povilo bažnyčioje atliko vieną žymiausių Volfgango Amadėjaus Mocarto kompozicijų „Requiem“.

Darius domisi šiuolaikine chorine muzika, bando pats kurti. „Nesu kompozitorius profesionalas, lankiau tik šio dalyko pamokas, – tikina dirigentas. – Aš labai gerai pažįstu choro faktūrą, žinau, ką jam lengviau dainuoti, ką sunkiau. Esu sukūręs chorinių kūrinių ir juos atlikęs. Džiaugiuosi, kad žiūrovai gerai tuos kūrinius priėmė, o ir iš profesorių teko išgirsti palankių žodžių.“

Kviečiame pasiklausyti dr. Dariaus Zimnicko diriguojamo Varšuvos politechnikos akademinio choro giesmės.

sb, punskas.pl

Liudyti reikia dorai

$
0
0

Darius PECKUS, Teatrologijos magistras www.voruta.lt

Pasibaigė neapsakomai turtinga ir įvairi Lietuvos liaudinio vaidinimo vasara. Kiekvieną savaitgalį net keliuose regionuose vykdavo kaimų ir miestelių teatrų suvažiavimai, festivaliai, krivūlės: Rietavas, Girdžiai, Paragiai, Leliūnai, Marcinkonys, Pasvalys, Kretinga, Panoteris, Tautkaičiai, Šakiai, Ožkabaliai, Ukmergė, Molėtai, Žagarė, Rokiškis, Laukuva, Anykščiai… Visų neišvardinsi, bet reiškinio mastą rodo regionų visuotinumas.

Kalbame ne apie šiaip sau kokį tai renginuką, bet apie likiminį Lietuvai kultūros reiškinį, kuris egzistuoja ir tęsiasi keletą šimtmečių. Klojiminė kultūra yra tautodailės, mūsų tautinės individualybės dalis. Yra aprašytos trys priverstinio lietuvių varymo į klojimus priežastys: protėvių kultas, lietuviškos spaudos draudimas ir bolševikinės okupacijos rezistencija ( P. Bielskis. Lietuvos klojimo teatras.Klaipėda, 1999. 370 psl.)

Neleido bendrauti viešai su protėvių vėlėmis, kalbėti ir rašyti lietuviškai, žmonės

rinkosi klojimuose ir slaptai kalbėjosi su išėjusiais, vaidino lietuviškai, lietuvių autoriai rašė pirmasias pjeses. Kiekvienas kaimas turėjo savą teatrą, kultūros visuotinumas ir demokratizmas. “Už slaptus vaidinimus klojimuose caro valdžia kaimo vaidintojus, apkaltus grandinėmis, varydavo į Sibirą. Klojimo teatras kaip ginklas, kaip pasipriešinimo ir kovos forma”(Lietuvos teatro žygis.Klaipėda,1999, p. 277). Pagaliau partizanai klojimuose rengė slėptuves, gydė sužeistuosius, naktimis rinkdavosi žmonės, vakarodavo ir vaidindavo. Vėl kovos ir kultūros centras.

Klojiminio arba liaudinio vaidinimo reikšmė mūsų tautai buvo ir yra didžiulė.

Vien suminėti šiame visatautiniame lietuvybės judėjime dalyvavusius ir dalyvaujančius režisierius ir vadovus ( o nepaminėti tų pasišventusių žmonių yra mirtina nuodėmė) nepakaktų jaučio odos: P. Puronas, broliai Čižauskai, G. Landsbergis – Žemkalnis, kun. J. Katelė, A. Rucevičius, A. Janulaitis, G. Petkevičaitė-Bitė, Vydūnas, F. Milevičius,. A. Jasūdis, O. Jakubauskaitė-Zubovienė, J. Kanopka, J. Gaidys, J. Vaina, E. Radžius, D. Dabriška, A. Eigerdienė, V. Varneckas, K. Krasnickas, L. Zdanavičienė, Š. Kunickas, J. Kazlauskienė, A. Lenkauskienė, R. Avižinienė, E. Dambrauskaitė, S. Kancevyčius, R. Varnė, D. Budrytė, L. Pocevičienė, I. Čeplikienė, E. Kupčiūnas, V. Vadoklytė, V. Andriuška, G. Guzovijienė, B. Šneiderienė, D. Juodaitis, J. Buziliauskas, E. Daugnora, A. Šutkus, B. Šarka, Ž. Girdauskaitė, P. Valskys, A. Butkus, D. Musejukienė… Greta jų gali ir turi dar lygiuotis dešimtys kitų gabių vadovų, o už tų žmonių stovi mėgėjiško teatro vaidintojai, šimtai tūkstančiai kūrybingų žmonių.

Pagaliau, kaip liudijimas, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano prof. dr. Rimanto Balsio laiškas:”Lietuvos klojimo teatrų draugijos pirmininko prof. Petro Bielskio pakviestas jau kelerius metus pirmininkauju Lietuvos klojimo teatrų krivūlese. Šioji, kaip žinia, buvo jau 27-oji. Ir, drįščiau sakyti, išskirtinė. Kodel? Galima būtų išvardinti kelias priežastis: pirma – krivulė vyko Punske. Pajutome ypatingą lietuviškumo dvasią. Ji skleidėsi visur – eisenos metu, per vaidinimus ir pertraukose tarp jų, bažnyčioje, prie Joninių laužo, atsisveikinimo vakaronėje ir dar daug kur. Linkėčiau visiems tai kada nors patirti. Antra –tos ypatingos nuotaikos paveikti visi krivūleje dalyvavę kolektyvai spindejo išskirtinumu (žanru, nuotaikų, estetikos, folkloro perteikimu, charakterių spalvomis ir kt.). Trečia – kai viskas vyksta sklandžiai, gali pamanyti, kad taip viskas dėliojasi savaime. Deja, visi puikiai žinome, kad taip nėra. Viską puikiai suplanavo, sudėliojo ir nepastebimai dirigavo organizatoriai – šaunusis Punsko teatro kolektyvas, jų vadovė Jolanta Malinauskaitė – Vektorienė ir, žinoma, teatro senbuvė, mieloji, geroji Teklė Paransevičienė.  Tegu senieji mūsų Dievai būna palankūs šiems taurios, kūrybingos sielos ir lietuviškumą ne žodžiais, o darbais užlaikantiems žmonems”.

Nenuneigsi – buvo ir yra savitas, didelis ir nacionalinis liaudies teatrinės kultūros reiškinys

Jei toks kultūros reiškinys yra, tai kodėl Visuotinė lietuvių enciklopedija (Mokslo

ir enciklopedijų leidybos centras.Vilnius, 2001– 2008, t. 1 –25), kapitalinis informacijos – kultūros leidinys, šį reiškinį atkakliai, labai atkakliai jei nepasakius piktybiškai nutyli, planingai ir aklai ignoruoja. Skyrius Etninė kultūra (VLE.T.12.2007, p. 251): apie liaudies architektūra, liaudies choreografiją, liaudies mediciną, liaudies skulptūrą, etninę muziką parašyti padorūs straipsneliai, o apie liaudies teatrą ir jo sudėtinę dalį klojimo teatrą niekur nė žodžio Vienintelėje pastraipoje apie profesinio teatro ištakas tik užsimenama, kad “klojimo teatras davė pradžią lietuviškiesiems vakarams. 1918 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, klojimo teatras sunyko, bet išliko Lenkijos valdytame Vilniaus krašte. 20 amžiaus pabaigoje klojimo teatro spektaklius ir koncertus rengė Punsko ir Seinų apylinkių lietuviai” (VLE, T. 10. 2006, p. 286). Bet net ir tuose keliuose sakiniuose ištisa netiesa arba sąmoningas klaidinimas. Pirmiausia tuo pripažįstama, kad klojimo teatras, kad ir neaprašytas, vis tik ištikrųjų buvo, antra jis niekur nedingo ir nesunyko. Yra surinkti faktai, išleistos knygos, kad visos Lietuvos kaimuose vaidinimai vyko ir vyksta iki šiol reguliariai ir pastoviai visais laikais,įvardijami kaimai, sodybų šeimininkai ir vaidinimams vadovavę žmonės, vaidinimų pavadinimai, tikslios datos.. Matyt per klaidą ar per neapsižiūrėjimą tie šaltiniai paminėti ir VLE 14 tomo 590 puslapyje ( Liaudies teatro poetika,1992; Lietuvos klojimo teatras,1999). Vadinasi sudarytojams tie kultūros faktai buvo ir yra žinomi. Ir enciklopedijos vadovams (Rimantas Kareckas, Antanas Račas) tokia sudarytojų nemokslinė saviveikla žinoma (Apie dabartį ir istorinę sąmonę. Res Humanitariae. Klaipėdos universitetas, 2010, p. 15). Ir viskas lyg niekur nieko, ramu.

Kultūros detektyvą atskleidžia Menotyros žurnalas straipsniu, kur aiškiai pasakyta , kad „esminis klausimas, kuris šiandien iškyla mūsų teatrologijai –ar iš tikrųjų mes turėjome Liaudies teatrą? Esminė teatro istoriko (turimas omenyje prof. Vytautas Maknys, autoriaus pastaba) paklaida yra Liaudies teatro išskyrimas ar įvardijimas. (…) Siekimas parodyti, jog ir mūsų teatro istorijoje buvo liaudies teatras, iš esmės lieka tik vietiniu patriotizmu“(Aleksaitė I. Lietuvių teatro istorija šiandien. Kai kurios metodologinės problemos. Menotyra 4, 2003, 3-6). Vadinasi lietuvių liaudies teatro ištrynimas iš tautos ir visuotinos informacijos ne klaida, o sąmoningas veiksmas, nes ta pati antitautinės idėjos autorė yra VLE mokslo tarybos narė ir teatro straipsnių vyr. redaktore. Bet reikia nepamiršti, kad VLE yra valstybinis ir pasaulinis, o ne privatus kultūros informacijos leidinys ir tokią protu nesuvokiamą dezinformaciją būtina ištaisyti. Tokios lėšos sudėtos, o informacija klaidinanti, sąmoningai deformuojama nacionalinė kultūra?

Taigi, nors oficialiai Lietuvos klojimo teatras kaip tautodailės forma arba liaudies teatras „neegzistuoja“ Punskas šią vasarą visgi sušaukė visos Lietuvos XXVII- ąją klojimo teatrų krivūlę. Įskaitant pasirengimo laikotarpį, tam jauniausiam mūsų laikų judėjimui jau daugiau negu trisdešimt metų

 Į šventę, lydimas Punsko parapijos klebono, atvyko ir Lietuvos klojimo teatrų draugijos Dvasios vadovas JE vyskupas Jonas Kauneckas. Jis ne tik skanseno klojime žiūrėjo spektaklius, bet atnašaudamas šv. Mišias Seinų bazilikoje,Smalėnų ir Punsko bažnyčiose meldėsi už kultūrinį darbą dirbusius ir dirbančius žmones, pamoksluose skelbė, kad „lietuvybės Punsko krašte daugiau negu Lietuvoje“ Vyskupas atvažiavo ne tuščiomis, bet solidžia asmenine premija parėmė kun. Jono Katelės didįjį prizą.

Nuo pat Klojimo teatrų sąjūdžio pradžios, kas metai, nemenkesnę premiją kūrybingiausiems teatrams skiria Laukuvos seniūnija. Šiais metais jos įteikti į Punską atvyko Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas su ponia. Neretai seniūnijos premijos įteikti atvyksta ir Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas. Koks jaudinantis dėmesys kultūrai.

Suvažiavo per trylika teatrų: du iš Punsko krašto ir vienuolika iš Lietuvos.. Dvi dienas (birželio 20-21 d.) Pusko lietuviškoje sodyboje (skansene) vaidino ir šurmuliavo per 250 liaudies vaidintojų, gausybė svečių iš viso Seinų krašto ir Pietų Lietuvos.

Kas yra Punsko skansenas? Tai lietuvių kultūros švietimo įstaiga Punske, kurioje surinktas, saugomas ir eksponuojamas pasienio lietuvių materialinis paveldas. Įsikūręs pusės kilometro atstumu į vakarus nuo Punsko, kairėje kelio į Seinus pusėje. 1986-92 m. iš Vaitakiemio perkelta XIX–XX a. lietuviška kaimo sodybą, kurią sudaro penki pastatai: dviejų galų gyvenamasis namas, klojimas (kluonas), tvartas, kamaros ir svirnas. Pastarasis statinys, skirtas grūdams saugoti , surinktas už kūdros, kiek toliau, nes priklausė kitai sodybai. Įrengtos ekspozicijos, eksponuojami kai kurie iš tūkstančiais surinktų senųjų ūkio buities įrankių. Gavus Europos Sąjungos paramą, dar naujai pastatyta klėtelė ir karčiama. Pastarajame apie 120 m² ploto pastate veikia amatų centras, kuriame galima išmokti pinti juostas, austi liaudiškus audinius. Lankytojai gali pasižiūrėti kaip seniau buvo dirbama: verpiama, audžiama, siuvinėjama, iš popieriaus karpomi karpiniai. Klėtelė naudojama kaip fondų saugykla.

Skansene kasmet rengiamas lietuviškų kaimų Lenkijoje Klojimo teatrų festivalis, kuriame beveik visada dalyvauja ir teatrai iš Lietuvos. Klojimo teatras Punske puoselėja ilgametes tradicijas, apie tai byloja ir prie Skanseno 2006 m. pastatytas paminklinis akmuo, skirtas klojimuose rengtų lietuviškų vaidinimų šimtmečiui.(Vikipedija. Laisvoji enciklopedija. Punsko buities muziejus)

Gabių ir žaismingų žmonių turi visi teatrai. Vertinimo komisija ( prof. Rimantas Balsys, vyskupas Jonas Kauneckas, prof. Petras Bielskis, teatrologijos magistras Darius Peckus, Laukuvos seniūnas Virgilijus Ačas, režisierė Teklė Paransevičienė ), kaip labiausiai prigimties apdovanotus krivūlės diplomais įvertino net dvidešimt šešis vaidilas. Iš jų, pagal Vydūno teoriją, reikėtų sudaryti unikalų Tautos teatrą.

Šių metų šventėje Punske vaidintas išimtinai tik lietuviškas repertuaras.

Savo žaidybiškumu, išradingu tipažo panaudojimu, gaivaline kūrybinės prigimties jėga išsiskyrė Matuizų, Klaipėdos universiteto studentinis, Girdžių, Punsko ir Senasis Agluonėnų, teatrai. Svarbiausią vaidmenį atlieka teatrų režisieriai. Kaip taisyklė jie vieną iš pagrindinių ar žanrinių vaidmenų vaidina patys ir tokiu būdu primeta visiems vaidintojams spektaklio tempus ir ritmus, stilių. O tai yra svarbi spektaklio gyvybingumo priemonė.

Matuizų kultūros centro teatras vaidina L. Didžiulienės – Žmonos komediją Paskubėjo. Spektaklio režisierė Irena Čeplikienė, vaidindama kaimo pletkininkę, valdo spektaklį visom pramėm. Žinoma ji turi kuo pasiremti: Birutė Akstinienė ir Daiva Kielienė, apdovanotos specialiu krivūlės diplomu, irgi žino ne tik ką pasakyti, bet ir kaip pasakyti. Liaudies artistas kaip ir muzikantas privalo turėti įgimtą muzikalumą, dar prie to inteligentišką humoro jausmą, lakią fantaziją

Stebina, kad 1936 m. parašyta kun. Kazimiero Čyplio – Vijūno komedija Bobutės susipyko iki šiol neprarado aktualumo. Priešingai, atrodo, kad ji parašyta apie dabartinį mūsų gyvenimą: žmonės vaidijasi, tąsosi po teismus dėl menkniekių. Ir moralas aiškus ir dabartiškas: imkitės proto. Smulkius ginčus gali ir turi gesinti seniūnas ar vietos klebonas. Įdomu ir reikšminga, kad teisėjo vaidmenį Girdžių spektaklyje vaidina miestelio seniūnas Darius Juodaitis. Aktorius sugeba dirbti teisėju, o ne vaidinti. Paprastai visi mėgina teisėją rodyti piktu, griežtu, rėkaujančiu, o D. Juodaitis sau kantriai ir ramiai atlieka savo pareigas. Reikšminga – Girdžių seniūnas D. Juodaitis savo pavyzdžiu parodo, kaip valstybės tarnautojai gali ir turėtų skatinti, o gal veikti bendruomenės dvasinę kultūrą. Seniūno dalyvavimas miestelio teatro veikloje yra asmenybės kultūros manifestavimas. Visapusiškai sektinas pavyzdys. Nors sako, kad jo energijos ir valios pakanka viskam – ir šeimoje, ir gyvenvietės tvarkymui, ir socialiniams žmonių reikalams, ir valstybei. Spektaklio režisierė Loreta Zdanavičienė irgi ne tik gabiai vaidina vieną iš besivaidijančių bobų – Anelę Šamienę, bet savo vaidmeniu rodo viso vaidinimo žanro galimybes ir ribas. Diplomais apdovanotos Laimutė Ušinskienė ir Danutė Bosienė. Gal nevertėjo Lepūnų berniuko keisti mergaite. Berniuko ydos yra kitos prigimties ir tokios situacijos dramaturgiškai mergaitei lyg ir nedera.

Didysis kun. Jono Katelės prizas ir vyskupo Jono Kaunecko premija pelnytai atiteko Girdžių teatrui

Paradoksalu, bet Klaipėdos rajono kultūros skyuriaus sunaikintas vienas gabiausių Lietuvos klojimo teatrų judėjimo pradininkų vis dar gyvas. Iš teatro įkūrėjų atėmė režisierių etatus, klojime įkabino spyną, bet teatras pasivadino Senuoju Agluonėnų teatru ir, kad ir benamiai, gyvena toliau. Ir talentingai gyvena. „Agluonėnų klojimo teatras buvo tam tikra kaimiškojo teatro laboratorija. Jau 1984m. gegužės 4 d.. Klaipėdos fakultetų diplomantas Vytautas Germanavičius čia gynė diplominį darbą – Vydūno „Piktoji gudrybė“. Žemaitės komedija „Trys mylimos“(1985 m. birželio 24 d.) pastatyta Klaipėdos fakultetų liaudies režisūros kurso studentų.Augustino Šutkaus, Alvido Žukausko, Vidmanto Fijalkausko, vadovaujant jų dėstytojui Petru Bielskiui, buvo suvaidinta net keturiadešimt keturis kartus.. „Trys mylimos“ peržengė Lietuvos ribas. Iš Pabaltijo respublikų saviveiklinių teatrų festivalio „Draugystės rampa“ (1988 m ) parsivežė laureatų diplomus bei Didįjį prizą. (Raminta Jurgulienė. Klojimo teatras Agluonėnuose. Tautos teatras, T. 1, Klaipėda, 1999, p. 256).

Teatro vadovai Egidijus Kupčiūnas ir Augustinas Šutkus čia vaidina ir režisuoja jau daugiau kaip trisdešimt metų. Kokių talentingų žmonių čia būta – J. Čepas, S. Rauktienė, G. Treigienė, A. Radzevičienė, I. Normantienė, R. JuknevičiusV. Kiaulakis, A. Briedienė ,. Iš metų į metus vaidina šeimomis: Andželika ir Edmundas Jasai (abu apdovanoti geriausių atlikėjų diplomais), Gabija Šutkutė, Augustinas Šutkus, Kristina ir Renaldas Riteriai, Laima ir Algis Galkauskai. Ir vaidinimai vienas už kitą išradingesni, žaismingesni, senoji dramaturgija skamba kaip šiandien parašyta – Vydūnas „Piktoji gudrybė“ ir „Birutininkai“, J. Paukštelis“Asmeninis reikalas“,K. Ostrauskas“Čičinskas, B. Sruoga „Pagunda“, A. F. Gužutis „Gudri našlė“, S. Žemaitis „Rickus – garsusis Lietuvos plėšikas“ir „Mirta Činčibiraitė“…

Punske jie suvaidino M. Palionio ir K. Būgos komediją Dėdė atvažiavo. Pjesė tobulai pritaikyta liaudies teatrui – veiksminė struktūra paremta netikėta ir aštria situacija, charakterių vystymąsi lengvai keičia tipažas. Režisūros ir teatro stiprybė glūdi dramatinio ir komiško pradų sąveikoje. Tarnas (A. Šutkus) įneša Vingyro lagaminus ir stovi. Senis užimtas, nervingai apžiūrinėja vaikaičio būstą –kam jis pinigus leidžia.

– Ko stovi? Eik lauk!

–Reikėtų ant alaus, – ramiai, bet gudriai atsako tarnas. Tik tiek, bet epizodas įsimena visam laikui. Tarno uždavinys ne lagaminus atnešti, o skirtingų ritmų pagalba užsukti Vingyro charakterį

 E. Kupčiūnas per tiek metų gausybėje savo vaidmenų nėra pasikartojęs. Keisdamas vaidmenų žanrą, stropiai atrinkdamas detales išoriniam piešiniui, charakteringas kalbėjimo būdas, sustiprintas arba sumenkintas personažo reikšmingumas pasiekia originalumo. Moka ir nori žaisti. Jo dėdė Vingyras ne išimtis – įtarus, ūmus ir atlapaširdis.

Klaipėdos universiteto Menų fakultetas kažkada parengęs didelę dalį dabartinio liaudinio teatro režisierių nei iš šio nei iš to ėmė rungtyniauti su Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir mėgėjiško teatro principus ir meistrystę iškeitė į profesionalizmą. Gerai tik, kad literatūros katedra sustiprino mokyklinio teatro vadovų rengimą. Literatūros mokytojas, tuo labiau su režisūrinio darbo įgūdžiais,visada buvo svarbesnis jauno žmogaus dvasios ugdymui. Į Punską jie atvežė Petro Tilainės, trijų dalių baladę apie lietuvių dvasios viduramžius Raganos. Autorius ko gero yra sudėtinė figūra: vienas sukuria literatūrinį pjesės kūna, režisierius teatralizuoja, o gal dar pasitelkia ir pedagoginę išmintį. Tokia kūrybos forma sudaro geras prielaidas pjesę pritaikyti esamai studentų aktorinei medžiagai, papildyti ir keisti darbo metu. Siužeto pagrindą sudaro Žemaičių vyskupo Jūzupo Karpio pastoracinis laiškas apie žavėtojus, kurie be teismo, feodalų savivale žudomi ir gyvi deginami ant laužo. Pasirodo, kad raganų deginimo šizofreniją kurstė ne katalikų Bažnyčia, o despotiški feodalai. Pjesės struktūrą sudaro jaunų baudžiauninkių troškimas naktimis ant žirgų lėkti laukais.Kas gali iki prakaito nuvaryti arklius ir dar naktį? Velnias, velnio apsėstasis. Pagavo mergas ir atidavė inkvizicijai. Kražių vienuolyne Inkvizicijos įgaliota protonotarė popiežiaus Grigaliaus vardu jau skelbė mirties nuosprendį, kai kilo sąmyšis– vyskupas atvažiavo.“ Čia, Lieuvoje aš esu didesnis už popiežių Grigalių! – vos įžengęs paskelbė vyskupas Jūzupas.– „Nuo šiandien Bažnyčia nuėmė ranką nuo jūsų galvos“. Bajorai ir jenerolai panikoje pabėgo, o inkvizitores liepė uždaryti į celę ir atiduoti teisėtai paskirtiems sūdžioms. Mergikes susodino į kočą ir išsivežė į Varnius.

Studentės gražios ir teisingos vien savo jaunyste. Dviejų studenčių (Raminta Simanavičiūtė, Eva Urbanavičūtė) darbas įvertintas diplomais. Ypatingai sunkus R. Simanavičiūtės vaidmuo. Liekna, jauna mergaičiukė nedidelėje atkarpoje turi pakelti dideles psichologines perkrovas. „Psichologizmas, – kaip teigia prof. P. Bielskis, – liaudies ir mokyklinio teatro artistui yra sunkiai arba visai nepakeliamas uždavinys. Reikia iškoti ir surasti kompensacinių priemonių“. Čia pasitelktas išplėstinis fizinis veiksmas. Scena prasideda ramiai, atsargiai, o tardymo eigoje inkvizitorė su kiekviena savo nesekme didina tempą. Merginų, laisvo gamtos vaiko, laikysena, nenuolankumas, priešgyniavimas ją įsiutina ir vidinę emociją realizuoja fiziniu judėjimu, sustiprintu blašymuisi, trankosi į sienas, baldus, rėkia. Grafienė ir priorė tai suvokia baugiai, kaip psichinį priepuolį, bando ją sutramdyti. Fizinė jėga tampa dvasinės šizofrenijos forma, atstoja valios jėgą.

Grafienės Gruževskos ir Kražių vienuolyno priorės vaidmenis studentų teatrui padėjo sukurti Klaipėdos teatro aktoriai – Nijolė Narijauskaitė ir Jūratė Barauskaitė. Čia matomas ne tik meninis, bet ir pedagoginis tikslas. Repetuodami su patyrusiais ir gabiais aktoriais studentai betarpiškai susiduria su profesionalaus aktoriaus darbo technika ir mėgėjiško teatro meninės kalbos galimybėmis, gyvai pajunta skirtumą tarp dailės ir tautodailės, atsakingą požiūrį į kūrybą ir etiką.

Pagrindinį vyskupo Karpio vaidmenį, kaip ir kitų teatrų spektakliuose, atlieka pats režisierius Petras Bielskis.Vienas trijuose asmenyse – vaidina, moko ir bičiuliaujasi. Vyskupo paveikslas sulipdytas iš dviejų dalių – kietas ir valingas Lietuvos Bažnyčios gynėjas ir atlaidus žmogui. Svarbiausia nuraminti smurtą patyrusias mergaites, prisijaukinti kaip išgąsdintus žvėrelius. Norėdamas atgauti pasitikėjimą turi nusileisti iki jų sąmonės lygio. „Kokios ten jūsų nuodėmės. Būtų supleškinę tokias mergeles. Didžiausia nuodėmė žmogaus nemylėjimas. Sėdam į kočą ir lekam į Varnius“. Beja, vyskupas šneka gryna žemaičių kalba. Visų didžiųjų Lietuvos vyskupų išskirtinumas yra humanizmas, švietėjiškumas, valia ir demokratizmas. Tai eina nuo J. Karpio, pro M. Giedraitį iki M. Valančiaus ir iki mūsų laikų vyskupų A. Vaičiaus ar J. Kaunecko.

Anykštėnai suvaidino S.Gedos „Strazdą“. Jonas Buziliauskas teatralus iki pašaknų – ir vaidina, ir režisuoja, ir inscenizuoja. .Teatrinei fantazijai nėra ribų.. Jis ir Linas Pauliukas pažymėti krivūlės diplomais kaip ryškiausiai atlikę savo vaidmenis. Bet kartais atrodo, kad fantazijos lyg ir per daug. Teatrinių ženklų ir formų tiek tiršta, kad nebegalima atsekti S. Gedos poezijos. Reginys kartais darosi savarankišku, lyg ir nepriklausomu nuo poezijos

„Liaudies teatro savitą meninių priemonių sistemą prof. P. Bielskis vadina kompensaciniais elementais. Jiems priskiriami sceniniai tropai, kuriais liaudies teatre gali būti išreiškiamas veiksmas, įvykiai, konfliktas, veikėjai ir jų santykiai. Naudojant metaforą, kaipsceninių tropų rūšį, vieno reiškinio bruožus galima suteikti kitam, gyvo daikto savybes perduoti negyvam ir atvirkščiai“( Ten pat, p. 276). Bet metaforos pagrindą arba kilmę būtinai turi sąlygoti spektaklio dramaturgija., teatro kalbos pezija eina lygiagrečiai su literatūrine poezija.

Nustebino Punsko teatras. Vaidindamas S. Žemaičio Mirtą Činčiberaitę teatras prisiminė seną lietuviškų vakarų patirtį, kai žiūrovas vaidinimą priimdavo kaip tikrą gyvenimą. Režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė išradingai suskirstė vaidinimą į dvi dalis – scena ir žiūrovų salė arba klojimas. Klojimas ne šiaip sau trikšmauja ar trukdo. Jie , grupė žmonių, režisierės paskirtų, kartas nuo karto komentuoja vyksmą, palaiko dialogą su scenos artistais. Pastarieji ne tik toleruoją tokį įsiterpimą, bet sustoję vaidinti įsiklauso ir paskui lyg nekur nieko vėl grįžta į nutrūsusį veiksmą. Režisierė pasiekia kelių tikslų: vyksta dialogas su sale, stiprinami prasminiai pjesės akcentai ir sukuriamas organiškai gyvas žaismingumas.Vienas punskiškių klakerių (Edvinas Karkauskas) už sąmojingas improvizacijas apdovanotas krivūlės diplomu.

S. Žemaičio slapyvardžiu rašė kunigas Henrikas Prialgauskas.Dar jaunas, vikaraudamas Laukuvoje (1921-1922), susidūrė su miestelyje veikusiais keliais teatrais ir pajuto jų įtaką žmogui. Teatrui yra rašę per 60 kunigų ir kiekviena parapija turėjo savo teatrą arba net kelis.Primena laikus, kai Lietuvoje kunigas, nuo jėzuitų akademijos laikų, teatrą manė esant Dievo duotą ir svarbų įrankį sielovados darbe.Valančius irgi buvo teatralus arba artistiškas, vaidinimą vertino pozityviai.

„Punsko teatras jau seniai yra tapęs mūsų liaudies vaidinimo dalimi. Pirmą kartą vadovaujami Teklės Paransevičienės jie atvyko į Lazdynų Pelėdos dvarelį Paragiuose (1990 m.), į Lietuvos trečiąją klojimo teatrų krivūlę. Ir kasmet jau daugiau kaip dvidešimtmetį jie yra mūsų (ar mes jų) krivūlės svečiai. Dabar teatrui vadovauja teatro edukologijos magistrė, Jono Vaitkaus mokinė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Jos teatras žaismingas, aktorinės technikos spragas užpildo režisūrine išmone arba kompensacinėmis priemonėmis. Aktoriai jauni ir labai kūrybingi. Beje, režisierė greta klojimo teatro trupės dar sugeba suvienyti visus iš Punsko kilusius studentus ir per vasaros atostogas pastatyti spektaklį. Tik punskiečiai moka taip dirbti ir aukotis” (Joninės didžiajan Jonui. Prieiga: http://www.bernardinai.lt/2011-06-29. Komentarai). Jiems atiteko solidi Laukuvos seniūnijos premija.

Punsko krivūlė šiais metais sutapo su joninių išvakarėmis. Visi svečiai, šeštadienio vakarą, išvyko į Ožkinius, prie Seivų ežero, kur Petro Lukoševičiaus gimtinėje, pagal archeologinius kasinėjimus, atstatyta jotvingių – prūsų pilis. Tokių gražių joninių apeigų retai kur berasi. Iškilmių dalyviai ėjo pro šventinius vartus, prausėsi vandeniu, būrėsi į ratelius, giedojo, pagerbė ąžuolą ir ugnį, palydėjo besileidžiančią saulę, plukdė vainikus bei ieškojo paparčio žiedo. Pasitvirtino vysk. J. Kaunecko žodžiai:“ „lietuvybės Punsko krašte daugiau negu Lietuvoje“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sigitas Birgelis. Apsaugoti nuo užmaršties

$
0
0

Nuotraukoje – Juozas Jakimavičius

Bėga laikas. Į Anapilį viens po kito iškeliauja žmonės. Išeina, pasiimdami į nežinomybę savo jausmus, išgyvenimus, gyvenimo patirtį, nuveiktus gerus ir blogus darbus, tai, ką pavyko padaryti ir ko nesuspėjo baigti. Žmonių darbai pasilieka – vieni ilgiau, kiti trumpiau, išlieka net žmogaus nesant. Jie gali būti perduodami kaip atsiminimai kitoms kartoms, gali būti tęsiami, puoselėjami…

Bėga laikas. Kažkaip pasigendu tų, kurių nėra. Daug kas juos primena, ne tik antkapiai Trakiškių kapinėse. Einant Punske Mickevičiaus gatve, pro medinį prieškarinį Bogutų namą (mažai Punske tokių įdomių namų), iš atminties sugrįžta ilgesnį laiką čia gyvenę Petronėlė ir Juozas Jakimavičiai. Nebuvo lengva su jais bendrauti. Dėl tiesmukiško būdo ir dyglaus charakterio daugelis jų privengdavo. Juozas buvo partizanų globėjas. Jo laukuose Šlynakiemyje 1949 m. gruodžio 15-ąją žuvo du Lietuvos partizanai: Jurgis Krikščiūnas ir jo adjutantas Vytautas Prabulis. Pokariu Juozas Jakimavičius buvo kalinamas, sekamas, vėliau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos vicepirmininkas. Jo žmona Petronėlė Durtonaitė-Jakimavičienė daug metų mokytojavo, vadovavo šokių būreliams, rengė vaidinimus, domėjosi ir mėgo kalbėti apie šio krašto praeitį, rašė į „Aušrą“. Klausytojo nepaleisdavo greitai. Sunku buvo nuo jos „atsiplėšti“.

Su Juozu Jakimavičiumi dažniausiai kalbėdavom apie partizanus. Ši tema jį aitrino. Norintiems jo klausyti pasakoti turėjo apie ką. Kalbėjo noriai ir vaizdžiai. Giliai atmintyje išliko Juozo Jakimavičiaus pasisakymas, kai 2010 metų ankstyvą rudenį filmavome jį Šlynakiemyje, partizanų žuvimo vietoje. Kamera tada užfiksavo tokius jo žodžius: „[Buvo] labai graži diena. Kokį 10 laipsnių šalčio. [...] Tai buvo tarp šešių ir septynių. Išėjau paruošt maistą gyvuliams. Tai aš pastebėjau, kad čia yra judėjimas. Perbėgdinėjo kariuomenė, apsikasus… Nu, ir po kiek laiko išgirdau pora šūvių, šaudymus. Ir atėj kareivis ir mane nusivedė. [...] Maždaug šimtas metrų nuo šičionai išgirdau du šūvius vėl. Kada atėjau, tai pradėjo šaudyt raketom į langelį. Nustoj šaudyt, tai mane tuojaus ant bunkerio varė [...], ba sako lietuviški banditai sprogdinasi, tai gaišk tu, o ne mes čionai. Dvieje iš šonų su kulkosvaidžiais „degteriovais“, o kitas per kuprą su buože, ir eik ant bunkerio, ardyk. Atardėm. Prabulis turėjo „parabelį“ dar rankoj, o anas sudribęs buvo visai, kruvina galva.“

Tądien Juozas Jakimavičius išreiškė viltį, ne, ne viltį, šiandien man rodos, kad jis tiesiog netiesiogiai manęs prašė, kad padėčiau jam baigti, ko galbūt nesuspės baigti – parengti lentą-memorialą, skirtą Suvalkų krašte gimusiems Lietuvos partizanams. Atidavė man jų sąrašą.

 Suvalkų krašte gimę Lietuvos partizanai:

- Matulevičius (Bijūnas) – gimęs Trumpališkio kaime;
- Algis Lapinskas – gimęs Punske, žuvo Kaišiadoryse;
- Vitas Staskevičius – gimęs Punske, žuvo Jakimavičių laukuose;
- Alfonsas Mielkus – gimęs Alksnėnuose, žuvo Taklinave;
- Julius Bulevičius – gimęs Šlynakiemyje, žuvo Kazlų Rūdos miške;
- Aleksas Keleris (Tigras) – gimęs Vaitakiemio kaime, sužeistas ir išvežtas į Sibirą 1947 m.;
- Danielius Krakauskas – gimęs Trumpališkio kaime, 1945 m. pabaigoje išvežtas į Sibirą;
- Aleksas Krasnademskis (Voveris) – gimęs Ramonuose, palaidotas Veiveriuose, Skausmo kalnely;
- Juozas Radzevičius (Spyglys) – gimęs Bubeliuose, 1946 m. legalizavosi;
- Jonas Aleksa – gimęs Žvikeliuose, žuvęs 1947 m.;
- Kostas Balkus (Stipruolis) – gimęs Valinčių kaime, žuvęs 1951 m., broliai – Dominykas ir Kazimieras;
- Dominykas Balkus (Tūzas) – gimęs Valinčių kaime, žuvęs 1950 m.;
- Kazimieras Balkus – gimęs Valinčių kaime, žuvęs 1946 m.;
- Boleslovas Burdulis – gimęs Trumpališkio kaime, žuvęs;
- Juozas Burdulis – gimęs Trumpališkio kaime, žuvęs;
- Petras Dzidolikas (Bijūnas) – gimęs Trumpališkio kaime, žuvęs 1947 m., išniekintas Jiezne – pamestas ant grindinio;
- Julius Mielkus (Lubinas) – gimęs Vaitakiemio kaime, sužeistas, 1947 m. išvežtas į Sibirą 15-ai metų;
- Vincas Makauskas – gimęs Kampuočių kaime, suimtas, išvežtas į Sibirą;
- Juozas Milinkevičius (Kelmas, Vytenis) – gimęs Trumpalio kaime, žuvo 1950 m.;
– Antanas Vartavičius – gimęs Trakiškių kaime, priklausęs Perkūno rinktinei, žuvo 1945 m., brolis dvynys Jonas;
- Jonas Vartavičius (Grikis) – gimęs Trakiškių kaime, Perkūno rinktinės būrio vadas, žuvo keldamas trispalvę 1949 02 16 d.;
- Vincas Krakauskas – gimęs Trumpališkio kaime, žuvęs;
- Juozas Raškauskas – gimęs Trumpališkio kaime, žuvęs;
- Jurgis Nevulis (Klevas) – gimęs Didžiulių kaime, suimtas 1948 m., teistas, grįžo.

Sąrašą reikėtų patikslinti ir pratęsti. Pabandykime tai padaryti kartu.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Punsko lietuviškoms mokykloms perduotas naujas mokyklinis autobusas

$
0
0

Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai Punsko (Lenkija) krašto mokykloms perdavė naują 19 vietų mokyklinį autobusą „Iveco Daily“, susitiko su Punsko S. Dariaus ir S. Girėno mokyklos, Kovo 11-osios bendrojo lavinimo licėjaus ir Vidugirių pagrindinės mokyklos vadovais, pedagogais bei mokiniais.

Nauju mokykliniu autobusu vaikai iš apylinkių vyks į pamokas, o laisvu nuo mokinių pavėžėjimo laiku ar per mokinių atostogas – į olimpiadas, konkursus, varžybas, pažintines išvykas į Lietuvą ar kitus renginius. Mokytojai ir mokyklos darbuotojai autobusu vyks į kvalifikacijos tobulinimo kursus, galės atsivežti įsigytus vadovėlius, ugdymo priemones.

Tai ketvirtas Lenkijos lietuvių švietimo reikmėms perduotas mokyklinis autobusas: 2012 metais du skirti Seinų krašto lietuviškoms mokykloms, o 2013 m. uždarius Pristavonių ir Navinykų lietuviškas mokyklas dar vienas autobusas skirtas ir Punsko krašto mokykloms.

Lenkijoje šiuo metu veikia 4 mokyklos, kuriose pamokos vyksta lietuvių kalba. Jose iš visos mokosi beveik 500 mokinių.

Švietimo ir mokslo ministerija remia lietuviškas mokyklas Lenkijoje, aprūpina jas lietuvių kalbos mokymo priemonėmis, pedagogus kviečia į Lietuvoje rengiamus kvalifikacijos tobulinimo seminarus, o mokinius į neformaliojo švietimo renginius, lietuvių kalbos olimpiadas.

Švietimo ir mokslo ministerijos
Komunikacijos skyrius
El. paštas info@smm.lt

Ž. Makauskienė: Paritetas tarp Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių – netinkama formulė

$
0
0

Živilė Makauskienė | propatria.lt nuotr.

www.propatria.lt

Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje daug kalbama ir žinoma apie Lietuvos lenkų tautinę bendruomenę, jos problemas ir aktualijas. To negalima pasakyti apie kitapus sienos, daugiausiai etninėse žemėse Seinų-Punsko krašte gyvenančius Lenkijos lietuvius. Lietuvos politikai ir žiniasklaida juos prisimena dažniausiai tik kai prireikia palyginti jiems ir Lietuvos lenkams suteiktas kalbines teises. Palyginti nedidelė ir pastaruoju metu greitai nykstanti Lenkijos lietuvių bendruomenė per visą XX amžių išsaugojo kalbą, tapatumą ir ryšį su Lietuva. Apie tautiečių už 1920 metais nustatytos sienos gyvenimą kalbamės su Lenkijos lietuvių bendruomenės veikėja, žurnaliste Živile Makauskiene. Mūsų pašnekovė – buvusi Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narė, žurnalo „Pasaulio lietuvis“ vyriausioji redaktorė, Laisvosios Europos radijo, vėliau Lietuvos radijo korespondentė Varšuvoje, šiandien bendradarbiaujanti Lenkijos lietuvių bendruomenės žurnale „Aušra“.

– Lietuvoje daug dažniau ir daugiau kalbama apie Lietuvos lenkų gyvenimą. Kuo gyvena Lenkijos lietuviai?

– Nelygu kuo kas domisi. Pasienio kaimų gyventojai  stebi ir stebisi, kaip iš  Lenkijos į Lietuvą plūsta tušti sunkvežimiai, o atgalios grįžta prikrauti kukurūzų, šieno, šiaudų ir galvijų. Žmonės svarsto, ar tai jau Lietuvos žemės ūkio  agonija. Politika besidomintys svarsto Lenkijos Seimo rinkimų, kuriuose, laimėjo konservatyvūs dešinieji, rezultatus ir suka galvas, kuo pagrįsti kai kurių Lietuvos politikų ir politologų džiūgavimai, kad dabar tai jau santykiai su Lenkija eis kaip per sviestą.

– Prieš porą metų plačiai nuskambėjo istorija apie uždaromas mokyklas lietuvių mokomąja kalba. Ar tada buvo jaučiamos Lietuvos Vyriausybės pastangos padėti išsaugoti mokyklas? Kokių veiksmų ėmėsi atsakingos Lietuvos institucijos?

– Dauguma lietuviškų mokyklų buvo likviduota, vykdant Lenkijos švietimo reformą. Tuomet lietuviškos mokyklos buvo uždaromos,  motyvuojant tuo, kad jose mokosi per mažai mokinių, ir dėl to  jos nepajėgios išsilaikyti iš mokinio krepšelio lėšų, o savivaldybės neturi pinigų papildomam jų finansavimui. Negalima teigti, kad Lietuva nesidomėjo ar nesistengė padėti išsaugoti tas mokyklas, bet  šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, Lenkija nelinkusi nuolaidžiavimui dėl vadinamos strateginės partnerystės, ir kas buvo sumanyta, tas ir įvyko.

– Kokia šiuo metu krašte yra lietuviško švietimo padėtis?

– Iš keliolikos lietuviškų mokyklų liko praktiškai tik trys: Seinų „Žiburio“ mokykla, kuri buvo įsteigta kaip privati mokykla, pastatyta ir iš dalies išlaikoma Lietuvos valdžios pastangomis, Vidugirių pradžios (šešiametė) mokykla, ir Punsko Kovo 11-osios licėjus. Punske dar veikia mišri lietuvių-lenkų pradinė mokykla ir gimnazija.

– Apskritai lietuvių Lenkijoje pastebimai mažėja, nors pati Lenkija demografinės krizės nejaučia. 2002 metų surašymo metu lietuviais užsirašė apie 5800 žmonės, o 2011 m. kaip pagrindinę tautybę lietuvių nurodė jau apie 5000. Tai daugiau nei dešimtadalis lietuvių per dešimtmetį.  Lietuviai Lenkijoje nyksta? Kodėl?

– Dar liūdniau atrodo reikalai, jei žvelgsime iš tolesnės perspektyvos. Antai, pokario metais  buvo nurodoma, kad Lenkijoje gyvena iki keturiasdešimt tūkstančių lietuvių. Dalis jų buvo karo emigrantai iš Lietuvos, kurie pasinaudodami galimybe repatrijuotis, pasitraukė iš sovietų okupuotos Lietuvos ir apsigyveno Vroclave, Gdanske, Štetino apylinkėse. Dėl sudėtingų ano meto aplinkybių  jų vaikai dažnai net ir nežinodavo, kad tėvai ne lenkai, tad jau antra karta visiškai nutautėjo. Bet dauguma lietuvių gyveno etninėse žemėse, vadinamame Suvalkų trikampyje.

Sudėtinga pasakyti  kodėl taip staigiai vyksta nutautėjimas. Teoriškai lyg ir viskas gerai: yra ir tos kelios lietuviškos mokyklos, turime daug įvairių meno kolektyvų, veikia lietuvių organizacijos. Bet nutautėjimo procesas spartėja, ypač pastaraisiais metais. Yra daug priežasčių, aplinkybių. Dėl lietuviškų mokyklų kaime uždarymo siaurėja lietuvių kultūros, kalbos plotas. Daugėja mišrių šeimų, ir dažnai atsitinka, kad lietuviški namai, į kuriuos ateina lenkė marti ar žentas, tampa  lenkiški. Būna kad jau per tautiškai mišrias vestuves lenkiškoji giminė demonstratyviai išeina iš salės, jeigu lietuviai užtraukia lietuvišką vestuvinę dainą.  Aišku, galima kaltinti lietuvius, kad neturi savigarbos, kad taip lengvai atsisako savo kalbos, kultūros, kad leidžiasi žeminami. Bet, matyt, ilgalaikė  lietuvių patirtis, perduodama iš kartos į kartą, sako, kad kitaip ir nebūna, ir būti negali, tad žmonės tą asimiliaciją priima kaip normą.

– Gerinti aklavietėje užstrigusius Lietuvos-Lenkijos santykius savaip stengiasi įvairios iniciatyvos. Lietuvoje susibūręs Lenkų diskusijų klubas, kuriame jauni išsilavinę lenkai kritikuoja LLRA, tačiau palankiai vertina šios partijos reikalavimus Lietuvai. Žymūs šalies intelektualai veikia dvišaliame Jurgio Giedraičio forume, ieško dialogo. Ar ir kaip apie šią iniciatyvą atsiliepiama Lenkijoje?

– Kiekvienas dialogas, jeigu vyksta lygiavertiškumo pagrindu, yra sveikintinas reiškinys. Svarbu tik tai, kad tokia iniciatyva nebūtų „nuleista“ iš viršaus tam, kad atliktų tam tikrą politinį užsakymą. O tokių  mūsų valstybių santykiuose būta ne vienos. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, susikūrė Lietuvos mylėtojų klubas, kuris buvo pristatomas kaip  spontaniškas abiejų tautų „intelektualų“ susibūrimas. O praktiškai visi šio klubo nariai sutilpo lengvai ant vienos sofos,  intelektualinėmis iniciatyvomis nepasižymėjo, o veikla labiau priminė sentimentalų iš „kresų“ kilusių senjorų susiėjimą ir galop visiškai sunyko. Aišku, nenoriu tuo pasakyti, kad toks yra ir Jurgio Giedraičio dialogo forumas. Bet apie jo veiklą  irgi nedaug rašoma Lenkijos žiniasklaidoje, tad manau, kad eilinis lenkas neturėjo progos apie jį  daugiau  sužinoti. Gal kitaip yra Lietuvoje?

Sudėtingiau  vertinti  Lenkų diskusijų klubą.  Neteko apie  jo veiklą skaityti Lenkijos žiniasklaidoje. Visažinis google rodo, kad Lenkijoje toks darinys praktiškai nežinomas, jį mini tik Lietuvos lenkiškoji žiniasklaida (pl.delfi.lt, kurier vilenski, radio znad vilii, vilnoteka, ir pan.), tad sunku vertinti pagal tai, ką patys apie save parašo ar pasako. Tačiau turint omenyje, kad oficialioji Varšuva remia visus LLRA veiksmus (paskutinių dienų pavyzdys – pritarimas LLRA organizuotam streikui ir kitoms demonstracijoms prieš švietimo reformos įgyvendinimą), yra pagrindo manyti, kad palankiai vertina ir Lenkų diskusijų klubą, kuris kritikuodamas LLRA visgi kelia Lietuvai tuos pačius reikalavimus.

Reikia pasakyti, kad Lietuvoje tokie renginiai, kaip Jurgio Giedraičio forumas ar panašūs, yra pristatomi kaip kone valstybinės reikšmės įvykiai, o Lenkijoje jiems skiriama nedaug  dėmesio.

– Neseniai Lietuvos žiniasklaidoje nuskambėjo Lenkijos televizijos laida, kurioje nekritiškai transliuoti melagingi LLRA kaltinimai Lietuvai, o dalyvavę Lenkijos politikai piktinosi esą pažeidžiamomis Lietuvos lenkų teisėmis. Lietuvoje politikų reakcijos į tai nėra. Ar Lenkijos visuomenė tiki tokiomis laidomis ir apskritai aiškinimu, kad Lietuvoje skriaudžiami lenkai?

– Deja, taip ir yra. Lietuva  beveik nereaguoja į tokius šmeižtus, o Lenkijos lenkai tiki tuo, ką girdi, ką mato ir ką skaito apie Lietuvos lenkus. Tai patvirtina ir visuomenės apklausos, ir skaitytojų komentarai po tokia informacija apie tariamą lenkų persekiojimą. Nors aišku, galima sakyti, kad komentarai neatspindi visos visuomenės, tačiau šį tą parodo apie jos nuotaikas.

– Atrodo, kad Lenkijos politikoje, kur kaunasi dešinieji prieš dešiniuosius, tiesiog būtina, ypač prieš rinkimus, kalbėti apie lenkų teisių užsienyje gynimą, rūpestį kresais. Toks akcentuotas rūpestis „tėvynainių“ teisėmis užsienyje labai nemaloniai primena Rusijos gynybos strategiją. Ar klystu dėl tokios politikų laikysenos? Jei neklystu, kodėl taip yra?

– Lenkija  tuo skiriasi nuo Lietuvos, kad „tėvynainių“  reikalais, ypač gyvenančių  „kresuose“ (kaip Lenkijoje oficialiai vadinamos buvusios Lietuvos-Lenkijos valstybės  rytinės žemės, esančios Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje), rūpinasi ir kairieji, ir dešinieji. Prisimenu, kaip Lietuvos socialdemokratai vylėsi, kai Lenkijoje rinkimus laimėjo kairieji; esą dabar tai jau suras bendrą kalbą. Bet jau po pirmo susitikimo paaiškėjo, kad Varšuvos pozicija Lietuvos lenkų klausimu ir pasikeitus valdžiai  nesikeičia.

Čia turėtų atsakyti sau į klausimą Lietuvos politologai ir politikai, kurie nenuilstamai tikina, kad „w“ įteisinimas išgydys Lietuvos ir Lenkijos santykius: kodėl tai, kas tinka Latvijos lenkams, netinka Lietuvos lenkams? Ar tai reiškia, kad Lenkija mažiau myli Latvijoje gyvenančius tautiečius? Be abejo, ne todėl. Matyt, Lenkija turi savo planą, kodėl vienaip traktuoja Latviją, kitaip Lietuvą. Ar Lietuvai tai priimtina? Ar Lietuvai tai naudinga, ar atitinka tai valstybės interesus? Negirdime net politikų svarstymų.

Beje, lenkai gyvena ne tik Lietuvoje, bet ir,  pavyzdžiui, Vokietijoje, kur net neturi tautinės mažumos statuso. Tačiau Lenkija sau neleidžia kalbėti įsakmiu tonu su Berlynu, kaip kad kalba su Vilniumi. Lenkų mažumos reikalai net neįtraukti į Vokietijos-Lenkijos geros kaimynystės ir draugiškų santykių sutartį. Suprantama, stipresnė valstybė gali diktuoti savo sąlygas. Tačiau ar Lietuva pati neprisišaukia tokio traktavimo, kai prezidentas žarsto nepamatuotus pažadus, o vyriausybės narys atsiprašo už demokratiškai išrinktą parlamentą, kad nepriėmė palankaus Varšuvai įstatymo? Todėl galima suprasti lenkus: o kodėl taip nesielgti, jei lietuviai leidžia? Patys prašomės spaudimo.

– Lietuvoje sakoma, kad pykstasi Lietuvos ir Vilnijos politikai, bet patys lenkai su lietuviais buitiniu lygmeniu gyvena taikiai. Koks yra paprastų lenkų požiūris į pačios Lenkijos lietuvius? 

– Mėgstama paleisti tokias anteles: esą „paprasti“ žmonės  vieni kitus myli, tik politikai  (Lietuvoje – „blogiečiai“ tautininkai ar bjaurūs „patriotai“) kiršina tautas. Tikras vaizdas kiek kitoks. Kaip ir visur, Lenkijoje yra žmonių, kurie visiškai nesidomi politika. Bet nesidominčių politika lenkų yra žymiai mažiau nei apolitiškų lietuvių. Taip yra irgi dėl daugelio priežasčių, tarp kurių nemažą vaidmenį turi ir įvairovė Lenkijos spaudos, kurios nėra Lietuvoje, kur visi laikraščiai apytikriai  vienodi savo politine linija.

Paprastų lenkų požiūrį iliustruoju savo patirtimi: kai dirbau Lenkijos Mokslų Akademijos administracijoje, viršininkas, išgirdęs, kaip lifte su vyru kalbuosi lietuviškai, pasakė: „girdėjau, kad lietuviai yra nacionalistai, bet dabar pats tuo įsitikinau“. Jam atrodė, kad viešumoje, girdint kitiems, kalbėti ne lenkiškai yra netaktiška,  nemandagu, „nacionalistiška“.

Lenkai, kurie taip jautriai reaguoja į Lietuvos lenkų skundus dėl tariamos diskriminacijos, savo bendrapiliečiams taiko kitokius principus. Ar galite isivaizduoti, kad Balstogėje, kur mažiausiai kas penktas gyventojas yra baltarusių kilmės, viešumoje neišgirsite baltarusių kalbos? Na, nebent turguje, į kurį atvyksta  Baltarusijos pasienio gyventojai.

Isivaizduokime, kad vieną dieną Vilniaus gatvėse, autobusuose ar parduotuvėse nustoja skambėti lenkų kalba. Keista būtų, ar ne? O Balstogėje niekam nekeista. Tokia situacija liudija ne tiek apie silpną baltarusių savimonę, kiek gyventojų daugumos požiūrį, kuris nulemia tokį  mažumos elgesį. Panašiai yra ir „lietuviškuose“ Seinuose, kur daug lietuvių šeimų su vaikais viešoje vietoje kalbasi lenkiškai.

„Būk tu koks nori lietuvis ar ukrainietis, tik  viešai „nesišakoki“ – tokia eilinio save tolerantišku laikančio lenko nuostata. Todėl, pavyzdžiui, Suvalkų ligoninėje neišgirsite lietuvio gydytojo, bendraujančio lietuviškai su lietuviu pacientu, nors Vilniuje lenkas gydytojas su lenku ligoniu sava kalba bendrauti nesidrovi. Lenkijos visuomenė  lietuvius, ukrainiečius ar baltarusius noriai priima tik kaip folklorą, kulinarinį paveldą puoselėjančias bendruomenes, bet Lietuvos lenkų bendrijai taiko visai kitokį mastelį – jos politinėmis aspiracijomis didžiuojamasi ir jos net skatinamos.

– Lenkija ne taip seniai įteisino galimybę savo piliečiams pasuose rašyti norima nevalstybine kalba. Jokiose Vakarų šalyse tokios praktikos nėra, tačiau Lietuvoje būtent Lenkija pateikiama pavyzdžiu, jog tą įteisinus, nieko bloga nenutinka. Kaip manote, kodėl Lenkija sudarė tokią galimybę ir kodėl lietuviai ja faktiškai nesinaudoja?

– Nenoromis peršasi mintis, kad tokia galimybė sudaryta ne dėl rūpesčio Lenkijos lietuviais, vokiečiais ar baltarusiais. Lenkijos visuomenė buvo priešiška tokiam sprendimui, tokio reikalavimo nekėlė  ir nei viena Lenkijos tautinė bendrija. Kai kurie politikai jau tuomet argumentavo, kad Lenkija, įteisinusi dokumentuose galimybę rašyti nevalstybine kalba, tiesiog gaus argumentus paspausti Lietuvą priimti analogišką sprendimą. Taip ir buvo. Lenkijoje, beje, tokia galimybe pasinaudojo  mažiau nei šimtas asmenų (iš arti milijono kitataučių), tarp jų keliolika lietuvių, daugiausiai tų, kurie išvyko gyventi į Lietuvą. Kiekvienas už save gali atsakyti, kodėl nesinaudoja tokia galimybe. Ir vėl  pasitelksiu savo pavyzdį. Pernai gydžiausi Balstogės ligoninėje. Gydytojas, perskaitęs mano pavardę, sako: „gerai jums, lietuviams, rašote pavardes kaip noritės, Lenkija jums pataikauja, o štai Lietuvoje lenkų pavardės iškraipomos, sulietuvintos“. Dėl Lietuvos lenkų pavardžių tai netiesa, bet būtent taip mano dauguma lenkų. Atsakiau, kad „gal mes, lietuviai, ir nesame idealūs, bet Vilniuje lenkas su lenku tikrai nebijo lenkiškai kalbėtis, o štai jūsų ligoninėje negirdėjau, kad baltarusis gydytojas (o tokių yra bent penktadalis), su baltarusiu pacientu savo kalba kalbėtųsi“. Gal tai iš dalies ir yra atsakymas, kodėl Lenkijos lietuviai nesinaudoja tokia galimybe. Žmonės paprasčiausiai pavargo nuo įtampos ir nebenori, kad juos priekaištingai baksnotų pirštais.

Aiškumo dėlei, skirtingai nei Lietuvoje, kur lenkų pavardės rašomos lenkiška forma, Lenkijos lietuvių (baltarusių, ukrainiečių ir kitų) pavardės ir vardai yra sulenkinti. Valinčius užrašytas Wolyniec,  Liškauskas-Liszkowski, Vaičiulis-Wojczulis, ir taip toliau. Sąlygos tikrai skirtingos.

– Dažnai siūloma dvišalių santykių formulė – paritetas. Ką manote apie nuostatą, kad lietuviams Lenkijoje ir lenkams Lietuvoje reikia tiesiog sudaryti tokias pačias sąlygas ir kalbines teises?

– Tai nelogiška formulė, turint omenyje istorines, geografines ir demografines aplinkybes. Beveik keturiasdešimties milijonų valstybėje gyvena keli tūkstančiai lietuvių.  Antra, lietuviai gyvena etninėse lietuviškose žemėse, dabar jau, deja, vos keliolikoje pasienio kaimų, o lenkai – Lietuvos centre, sostinėje ir aplink ją. Prisimenu iškilų lenkų politiką Jaceką Kuronį, kuris suprato lietuvių nuogąstavimus. „Jeigu Varšuvoje kas  trečias gyventojas būtų vokietis, o aplink Varšuvą jų antra tiek, tai esu įsitikinęs, kad lenkai piestu stotų prieš dvikalbystę“ – sakęs jis.

Antra, „paritetininkams“ derėtų pradėti nuo savęs. Dirbant žurnalistinį darbą, ne kartą teko dalyvauti Lietuvos-Lenkijos parlamentinės asamblėjos posėdžiuose ir susidurti su Lietuvos politikais, kurie apie tą paritetą kalba. Jie, deja, sau tokio principo netaikė ir toliau netaiko. Kad ir dėl to, kas vyksta Berznyko kapinėse, kur jau kelinti metai tyčiojamasi iš Lietuvos savanorių atminties. Įsivaizduokime, jeigu taip Rasų  kapinių patvory lietuviai pastatytų „tikrą“ Pilsudskio širdies paminklą? Arba apstatytų  Pilsudskį savais paminklais, kaltinančiais lenkų tautą kolaboravimu su naciais ar bolševikais? Būtų didžiulis skandalas. O Lietuva į Berznyko skandalą nereaguoja. Strateginė partnerystė svarbiau, savigarbos kaina. Kaip atrodo ta strateginė partnerystė iš kitos pusės?

Prisimenu vieną Lietuvos-Lenkijos parlamentų asamblėjos posėdį laikotarpiu, kai Lietuva tikėjosi būti pakviesta į NATO. Taip atsitiko, kad tais metais Lenkijos lietuviai turėjo daug problemų dėl lietuviškų mokyklų finansavimo, vadovėlių leidybos ir panašių klausimų. Dalis „lietuviškosios“ delegacijos, dirbančios  Švietimo komisijoje, narių tvirtai pasiryžo pakovoti dėl Lenkijos lietuvių reikalų, ir parengė nuotarmę šiuo klausimu. Tuomet atėjo susinervinęs Lietuvos asamblėjos delegacijos pirmininkas ir liepė jos atsisakyti, kadangi  Lenkijos delegacija pareiškė, kad priešingu atveju  nebalsuos už paramą Lietuvos narystei NATO. Aišku, Lietuvos delegacija priėmė lenkų reikalavimą. Tokių pavyzdžių galima vardinti ir vardinti, toks šantažas buvo ir dėl visų strateginių projektų, ir Lenkijos politikai visai to neslepia, viešai apie tai buvo galima perskaityti spaudoje.

Paritetų klausimą galima tęsti, kalbant ir apie Lenkijos diplomatinę tarnybą. Dalyvavau viename Lenkijos seimo Polonijos komiteto posėdyje, skirtame Lietuvos lenkų švietimo reikalams. Pakviestas Lenkijos konsulas Vilniuje dėstė apie lenkiškų mokyklų poreikius. Jis žinojo padėtį iki smulkmenų – tokių kaip, kurioje mokykloje kiek trūksta kamuolių. O dabar grįžkime į mūsų lietuvišką kiemą. Gali būti sunku patikėti, bet Seinuose turėjome Lietuvos konsulą, kuris nedalyvaudavo Lietuvos nepriklausomybės minėjime lietuviškoje Seinų  „Žiburio“ mokykloje, kuri, stovi toje pačioje gatvėje kaip ir konsulatas. Užtat konsulas nepraleisdavo progos visur išgirti lenkišką mokyklą,veikiančią lietuviškoje aplinkoje, kuri, anot jo, yra puikus lietuvių ir lenkų sugyvenimo pavyzdys. Šioje konsulo išgirtoje mokykloje lietuvių kalbos pamokos vyksta kaip neprivalomas papildomas dalykas. Toks tad sveikintinas lietuvių ir lenkų sugyvenimo modelis.

– Šiais metais leidinyje „Etniškumo studijos“ buvo paskelbtas Užsienio reikalų ministerijos darbuotojos Violetos Podagelytės straipsnis „Ribų ženklinimas ir atskirtis paribio etninėje bendruomenėje“. Jame teigiama, kad Lenkijos lietuvių „etninės tapatybės veikėjai naudodami jiems plačiai prieinamus resursus ir socialinės kontrolės mechanizmus, besiremiančius paskatų ir bausmių logika, siekia paskatinti prisitaikymą prie nustatytų tikslų, [ir] įgyvendindami lietuvybės išsaugojimo misiją, taip pat sutvirtina savo monopolistinę poziciją bendruomenėje ir etninės ekonomikos tvarumą“. Pripažinkime, skamba labai panašiai į LLRA veiklos modelį Pietryčių Lietuvoje. Kiek pagrįsti tokie aiškinimai? Ar Lenkijos lietuviai užima įtakingas pozicijas gyvenamų vietovių savivaldoje ir švietimo sistemoje?

– Net nesinori komentuoti, nes šis darbas yra tiesiog nesolidus. Jūsų klausime praktiškai yra atsakymas. Galiu tik patikslinti, kad nė vienoje Lenkijos savivaldybėje joks, autorės žodžiais, lietuvių „etninės tapatybės veikėjas“ neužima jokio posto, tad neturi jokių galimybių naudoti nei paskatų, nei bausmių politikos jam nepritariančiųjų atžvilgiu. Kyla įspūdis, kad dar prieš važiuojant į Punską ar Seinus, autorė jau žinojo tyrimo tezes ir tikslą – padėti lygybės ženklą tarp Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų. Nors jokio panašumo nėra. Lenkijos lietuvių „etninės tapatybės veikėjai“  neturi nei politinės partijos, nei aukštų postų valdžioje, nei finansinių resursų. Galima klausti, koks tada buvo tokio tyrimo tikslas? Sumenkinti, suniekinti tuos „etninės tapatybės veikėjus“, kurie nenori „integruotis“ (supraskime, asimiliuotis) per mišrias šeimas, kurie mano, kad verta vaiką leisti į lietuvišką mokyklą. Ir čia vėl grįžkime prie pariteto: ar isivaizduojate, kad Lenkijos užsienio reikalų ministerijos tarnautoja  prieitų prie analogiškų išvadų apie Lietuvos lenkų veikėjus?

Jeigu tai tik Violetos Podagėlytės aplaidumas ir nesolidumas, tai dar pusė bėdos, nes tik liudija  jos ir jos vadovų neprofesionalumą. Bet jeigu tai  padaryta  sąmoningai, turime problemą – ir mes, Lenkijos lietuviai, ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Berznyko-kapines-pasityciojantis-paminklas-lietuviu-aukoms-propatria.lt-nuotr

Tautinę nesantaiką kurstantis paminklas Berznyko kapinėse žuvusiems lietuvių kariams su melagingu užrašu, jog kapinėse ilsisi lietuvių kariai, kartu su Raudonąja Armija įsiveržę į Lenkiją 1920 metais | propatria.lt nuotr.

– Pastaruoju metu buvo pasirodę keli mokslo darbai apie istorinės atminties dilemas Punske ir Seinų krašte. Liūdnai pagarsėjo Berznyko kapinės, tapusios nelygiaverčiu lietuvių ir lenkų istorinės atminties formų kovos lauku. Lietuvoje istorinės atminties tematika taip pat tampa aktuali, pradedama suvokti, kad istorija yra informacinio karo laukas. Ar egzistuoja toks supratimas Lenkijoje ir kiek sudėtinga yra viešojoje erdvėje išsaugoti neiškreiptos istorijos ženklus Lenkijos lietuviams?

– Jau užsiminiau apie vykdomą lietuvių karių kapų niekinimą Berznyko kapinėse, o ir  pačiame Seinų mieste kyla problemos, kur lietuviai negali įamžinti savo paveldo. Kartais demonstruojamas net ir agresyvus požiūris į lietuvius, jų istorinę atmintį. Jei iš tiesų kalbėtume apie draugiškumą arba bent pagarbą lietuviams, tai Seinų kraštotyros muziejaus nederėtų vadinti vieno agresyviausių okupuoto Vilniaus krašto lenkintojų vyskupo Romualdo Jalbrzykovskio vardu. Ant Vyskupų rūmų lietuviams neleidžiama parašyti, kad čia gyveno Antanas Baranauskas, tačiau kabo dvi lentos apie arkivyskupą R. Jalbžykovskis (Jalbrzykovski).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kilo iniciatyva įamžinti Lietuvos savanorių, žuvusių 1920 m. kovose už Lietuvos laisvę, atminimą. Tačiau tuo pat metu prasidėjo lenkiškų paminklų statybos aplink šių karių palaidojimo vietą, o 2005 metais atsirado net ir Panerių žudynėms skirtas obeliskas, ant kurio parašyta, kad tai paminklas, skirtas tūkstančiams lenkų, kurie žuvo lietuviams bendradarbiaujant su hitlerine armija. Nesvarbu, kad Berznykas nei kiek nesusijęs su Panerių įvykiais – paminklas prikišamai pastatytas siekiant įžeisti lietuvius. Po poros metų patvoryje lenkai pastatė paminklą Lietuvos savanoriams, kurie esą, įžengė į Lenkijos teritoriją su Raudonąją armija. Tad siekiama visais įmanomais būdais paniekinti ne tik Berznyke palaidotus Lietuvos savanorius, bet ir pačią Lietuvos istoriją ir čia gyvenančius lietuvius. Ir šiuo klausimu negirdėti  Lietuvos pozicijos, susirūpinimo, kad niekinama Lietuvos istorija. Ir ne tik politikai nesirūpina. Galima manyti, kad pro Berznyką pravažiuoja ir Giedraičio dialogo forumo dalyviai, pakeliui į Krasnagrūdos dvarelyje veikiantį  „Pograniče“ (Paribio) centrą, kur skubama gerinti lietuvių-lenkų santykius. Kur jų reakcija? Galbūt nutylima dėl geresnių santykių? Tokiu atveju rezultatų nematyti, o savi interesai lieka neapginti.

Beje, praėjusį mėnesį Kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė patikino, kad  lenkai su lietuviais sutaria, vieni kitų kapus prižiūri. Trumpai papasakojau, kaip atrodo ta draugiška „priežiūra“ Berznyke, kuria taip didžiuojasi ponia G. Drėmaitė. Tai ir atsakymas, kodėl Seinuose greit numarinamos vietos lietuvių iniciatyvos išsaugoti lietuviškąjį paveldą. Susiduriama su nenoru ir abejingumu ne tik Lenkijos, o pirmiausiai iš Lietuvos veikėjų pusės.

Kalbino Vytautas Sinica


Paulina Ciucka: Baltų kultūros pasaulis ir jų kalbos – tai gryna mistika

$
0
0

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Varšuvos universitete baltistiką studijuojančią lietuvių literatūros vertėją, varšuvietę Pauliną Ciucką kalbina Sigitas Birgelis.

Sigitas BirgelisStudijuoji baltistiką Varšuvos universitete. Šiuo metu stažuoji Vilniaus universitete, kur tobulini lietuvių kalbą. Kokiomis aplinkybėmis, kaip ir kodėl susidomėjai lietuvių kalba ir literatūra? Kokia buvo pradžia? Kas paskatino?

  Paulina Ciucka: Į šitą klausimą, paprastai užduodamą man kaip pirmą, kai paminiu savo studijas ir susidomėjimą Baltijos šalimis bei kalbomis, visada man sunku atsakyti. Nesugebėjau iki šiol rasti savo sprendimo paaiškinimo. Tai tikriausiai buvo siurrealistinis objektyvus atsitiktinumas. Jeigu būčiau žinojusi, kad lietuvių kalba tokia sunki, nebūčiau pradėjusi jos mokytis :) . Bet baltų kultūros pasaulis ir baltų kalbos – tai gryna mistika. Gal ir dėl to tai mane patraukė.

Ar sunku lenkams išmokti lietuvių kalbą? Kas yra sudėtingiausia?

Gana sunku. Nors man pasisekė pasiekti tokį lygį, kai jau gana laisvai galiu suprasti įvairius kalbos subtilumus, nedrįsčiau sakyti, kad tai pavyko lengvai. Nekalbėsiu daug apie visai nesuprantamus žodžius su mums, slavams, svetimomis šaknimis, nes juos išmokti užtenka geros atminties. Nekalbėsiu apie visiškai kitokias konstrukcijas, žodžių tvarką, dalyvius, kurie vartojami kitaip negu lenkų kalboje, nes ir prie viso to įmanoma kažkaip priprasti ir bandyti išmokti. Sunkiausia yra fonetika. Tikrai sunku „padirbti“ žodžių skambesį, jei pradedame mokytis jau būdami suaugę žmonės. Atėję studijuoti lietuvių kalbą Varšuvos universitete, pradedame nuo „laba diena“ (nors, aišku, atsiranda ir žmonių, turinčių lietuviškas šaknis). Tada pasirodo, jog tų penkerių metų neužtenka, kad išmoktum kalbą taip, kad būtų įmanoma su ja dirbti. Tiesa, atsiranda galimybių stažuoti Lietuvoje (taip pat Latvijoje), bet jų per mažai. Filologams būtų idealu beveik per visas studijas mokytis šalyje, kur kalbama jų pasirinkta kalba. Aišku, yra žmonių, sugebėjusių išmokti kalbą iš keleto knygų, bet tokių nedaug. Labai svarbus dalykas – mokantis kalbos, būtina įsigilinti į tautos mentalitetą. Norint tai padaryti, reikia būti „šnipu“. Dabar, gyvendama tarp lietuvių, stebėdama juos kiekvieną dieną, „kvėpuodama lietuviškumu“ kiekvieną dieną, suprantu lietuvių mentalitetą truputėlį geriau ir kartu tobulinu savo lietuvių kalbą. O nauda didžiulė – mokydamiesi kitos kalbos, įgyjame naują sielą…

„Apie Lietuvą žinau mažiau nei apie Kiniją“, – „Vėlinėse“ rašė rašytojas Adomas Mickevičius. Kodėl šiandien, beveik po 200 metų, šie žodžiai neprarado aktualumo?

Atrodo, kad didelis poetas ir žynys per mažai stengėsi. :) Iš tikrųjų lenkai apie Lietuvą žino nemažai. Deja, tos žinios yra apaugusios stereotipais. Statistinis lenkas kažką girdėjo apie Žalgirio mūšį ir kryžiuočius, tikrai jam teko išmokti pirmuosius „Pono Tado“ invokacijos žodžius, gal valgė šaltibarščių ar nusipirko butelį „Švyturio“ „Lidle“ (arba kur kitur). Gal neteko jam susidurti su Tomo Venclovos pavarde, bet tikriausiai girdėjo apie Tomaševskį. Ir dar žino, kad „Vilnius buvo mūsų“. Aišku, ironizuoju ne be priežasčių. Ir ne tik tam, kad parodyčiau lenkų ignoranciją. Paradoksalu – statistinis italas ar gruzinas žino dar mažiau, bet į juos statistinis lietuvis žiūri statistiškai daug palankiau negu į lenkus. Bet man įdomesni nestatistiniai. Yra Lietuvoje žmonių, kuriems Lenkija įdomi – aš tokių pažįstu. Ir atvirkščiai – yra lenkų, kuriems Lietuva yra patraukli: kalbininkų, istorikų, kultūrologų, žurnalistų, artistų ir, aišku, vertėjų. Juos verta pastebėti ir nebesiskųsti.

Mačiau dešimtis straipsnių, prasidedančių minėta fraze iš „Vėlinių“. Tai man tik retorikos figūra. Nėra prasmės ją kartoti, kalbant apie mūsų santykius.

Lenkų literatūra ir kultūra yra neblogai žinomos Lietuvoje. Kasmet pasirodo daug lenkų literatūros vertimų į lietuvių kalbą. Kita vertus, šį procesą stipriai remia įvairios Lenkijos institucijos ir fondai. Lenkijoje verstinės lietuvių literatūros labai nedaug. Gal šiek tiek plačiau žinomas yra poetas Tomas Venclova, kurį stipriai remia lenkų dienraštis „Gazeta Wyborcza“. Kodėl nėra „pusiausvyros“?

Natūralaus susidomėjimo nėra, nes paprastai taip būna su vadinamųjų „mažų“ kalbų literatūromis. Lietuva išaugino mažiau rašytojų, palyginti su Vokietija, Prancūzija ar Lenkija. Nors kartais aplinkybės susiklosto taip, kad atsiranda laikinas susidomėjimas nepopuliarios kalbos literatūra. Vadinkime tai mada. Taip buvo Lenkijoje, pavyzdžiui, su Balkanų kraštų literatūra. Po to panašiai buvo su Ukraina. Dabartinė politinė situacija dar truputėlį tą susidomėjimą stiprina. O realiai žiūrint – kad tokia mada plistų, kad toks susidomėjimas Lietuva, Latvija ir Estija būtų paskatintas, nemanau, kad reikia karo. Reikia tik nuoseklaus, sistemingo darbo. Kiekvieną kartą, kai lenkų knygų rinkoje pasirodo viena lietuviška knyga, jau turėtų būti ruošiami kiti vertimai. Vadinasi, tą susidomėjimą reikia ne tik sukurti, bet ir juo rūpintis. O tam reikia žmonių, kurie būtų kultūros vadybininkai. Dabar lietuvių literatūra Lenkijoje turi tikrai puikią ambasadorę, Varšuvoje dirbančią kultūros atašė Rasą Rimickaitę, kuri stengiasi suburti literatūra užsiimančius žmones, rašytojus ir vertėjus. Organizuojami seminarai, bandoma pritraukti įvairias institucijas bei žiniasklaidos dėmesį. Tokių gerai atliktų užduočių vis gausėja.

Aišku, didžiulė problema yra kultūrinių projektų finansavimas. Visiems literatūra užsiimantiems žmonėms nėra paslaptis, kad tekstų kūrimas – tai ne tik malonumas ar netgi pašaukimas, bet ir – atsiprašau už banalią frazę – pasiaukojimas. Nenoriu labai gilintis į situaciją knygų rinkoje, nes tai tikrai plati ir kartais skausminga tema. Reikėtų minėti ir naujų technologijų įtaką, ir papasakoti apie paklausos ir pasiūlos reguliavimą (Lenkijoje šis reguliavimas nelabai išplėtotas, palyginti su Vakarų Europos šalimis), turint omenyje labai greitai besikeičiančias šiuolaikinės visuomenės pagundas ir lūkesčius.

Beje, lietuviai, manau, tikrai gali džiaugtis tuo, kad Nobelio premija šiais metais buvo skirta Svetlanai Aleksijevič. Viena vertus, tai atitolina potencialų susidomėjimą Lietuva tiek Lenkijoje, tiek Europoje, kita vertus – vėl fokusuoja skaitytojų dėmesį į „mūsų“ Europos kampą. Tikrai tikiu, kad Lenkijoje ateina sėkmingi metai lietuvių literatūrai. Taigi pasiruoškime jiems.

paulina1

Ar Tau patinka lietuvių literatūra? Ar skaitai ją savo malonumui? Kokie Tavo mėgstamiausi lietuvių poetai?

Jeigu malonumui, tai tas malonumas mazochistinis. :) Iš karto galvoje atsiranda atitinkamų žodžių, frazeologizmų, rimų netgi skaitant užrašus arbatos pakelyje. :) Tai savotiška priklausomybė ir meilė žodžiams. Bet taip, vis tiek skaitymas – vienas mano pagrindinių malonumų.

Literatūroje ieškau to, ko ieškau ir kitose meno srityse: originalumo, grožio, švelnumo, stiprumo, džiaugsmo, skausmo, jų kontrastų, humoro jausmo, žaidimo, ir taip toliau.

Apskritai stengiuosi žinoti, kas vyksta šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, pastaruoju metu – dėl didelės lietuvių poezijos antologijos ruošimo – ypač poezijoje.

Negalėčiau nepasakyti apie Eugenijaus Ališankos kūrybą, nes teko man skaityti ir versti nemažai jo eilėraščių – pasirinkau jį kaip pirmą, kai dalijomės darbais antologijai, dėl to, kad jis man buvo jau pažįstamas kaip eseistas. Tam tikru laiku postmodernizmo teorija labai mane domino, o jis buvo toks postmodernizmo „guru“ Lietuvoje. Jo eilėraščiuose man patinka būtent žaidimas kalba, netikėtumas, savotiškas šokimas ir tarp eilučių, ir tarp prasmių.

Tokių stulbinamų momentų randu, pavyzdžiui, Daivos Čepauskaitės kūryboje. Jos poezija subtiliai skausminga, nors poetė pagal išsilavinimą gydytoja. :) Taigi tokių paradoksų kartais būna.

Esu pakerėta Antano A. Jonyno poezijos. Ji žavinga, tobuli, nepaprasta, lyriška, kaip tik gali būti, labai melodinga. Deja, vis dar jaučiuosi nesubrendusi, kad jo poeziją versčiau.

Prieš metus sužavėjo Aido Marčėno eilėraščiai. Žėrintis humoras ir išdykavimas, uždarytas klasikinėje formoje – labai patinka toks sujungimas…

Lenkijoje yra ruošiama „Lietuvių XX a. poezijos antologija“ lenkų kalba. Esi viena iš vertėjų. Kokius poetus verti? Kas kiti antologijos vertėjai?

Tai didelis projektas, remiamas lietuvių ir lenkų PEN centrų. Kartu su manim dirba keliolika vertėjų. Tai mano kolegos, draugės ir draugai. Yra tarp jų ir labiau patyrusių vertėjų (Małgorzata Gierałtowska, Alina Kuzborska, Zuzanna Mrozikowa, Agnieszka Rembiałkowska, Joanna Tabor), ir neseniai pradėjusių versti Varšuvos universiteto baltistikos absolventų, magistrantūros ar doktorantūros studentų (Joanna Bożeńska, Dorota Demidziuk, Jonas Jankauskas, Łucja Matusiak, Michał Piątkowski, Emilia Pomiankiewicz, Agnieszka Smarzewska).

Dirbtuvėse taip pat dalyvauja lietuvių kalbą išmokę lenkų kalbos specialistai – Tomasz Jędrzejewski ir Emilia Kolinko. Minėjau PEN centrą, neįmanoma nepaminėti Lenkijos PEN centro prezidento Adamo Pomorskio, įžymaus literatūros vertėjo, kuris skiria daug laiko ir širdies šitam projektui ir savo pastabomis padeda projekto dalyviams tobulėti bei įsitvirtinti savo vertimo ir teksto stilizacijos stiliuje.

Antologijai pasirinkta penkiasdešimties XX amžiaus poetų eilėrasčiai. Su tais poetais, kurie gyvi ir turi noro ir jėgų bandradarbiauti, susitinkame per vertėjų dirbtuves arba individualiai, nes kartais reikia išsiaiškinti, „ką poetas turėjo omenyje“. :)

Ačiū už pokalbį.

(Vlado Braziūno nuotraukos)

Kvietimas

Tarptautinė istorijos paveldo konferencija „Terra Jatwezenorum“ 2015

$
0
0

2015 m. gruodžio 12 d. Punsko savivaldybės salėje (A. Mickevičiaus g. 23) vyks tarptautinė istorijos paveldo konferencija bei metraščio „Terra Jatwezenorum“ (Jotvingių kraštas) 7 tomo pristatymas.

P r o g r a m a

9.00 val. (Lenkijos laiku) – dalyvių registravimas

I DALIS

9.30 val. – konferencijos atidarymas

PRANEŠIMAI:

  • Juozas Sigitas Paransevičius (Punskas) Kova dėl lietuvių kalbos teisių Seinų ir Suvalkų krašto bažnyčiose Kalvarijos pavyzdžiu pagal 1906–1914 metais leistą „Šaltinį“
  • Stanislovas Sajauskas (Marijampolė) Pirmasis pasaulinis karas jotvingių žemėje
  • Gintaras Lučinskas (Alytus) Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Antanas Gritėnas (1894–1934)
  • Deimantė Aidukaitė (Alytus) Jaunavedžių vedybinė elgsena buvusios Seinų apskrities parapijose 1922–1938 m.

Kavos pertrauka

  • Justinas Sajauskas  (Marijampolė)  Suvalkijos pokario partizanų spauda
  • Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė  (Alytus)  Kankintas, bet nenugalėtas. Monsinjorui Alfonsui Svarinskui – 90
  • Darius Daukšas  (Vilnius)  Punsko krašto jaunimo etninio ir nacionalinio identiteto konstravimas

II DALIS

Knygos „SEINŲ IR SUVALKŲ KRAŠTAS: KELIONIŲ VADOVAS“ sutiktuvės. Dalyvaus vadovo autoriai Giedrė Milerytė-Japertienė, Jonas Drungilas, Algimantas Katilius bei knygos recenzentai dr. Vida Montvydaitė ir Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys.

III DALIS

Kalėdinių, velykinių ir kt. religinių giesmių DVD plokštelės pristatymas bei „Ančios“ ir „Tėviškės aidų“ koncertas.

terra7

punskas.lt

Kuriamas filmas „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą”. Nesėkmingas prasiveržimas į Vakarus

$
0
0

Iš kairės: Edvinas Krakauskas (Antanas Kvedaravičius-Šeškas), Tomas Senda (Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas), Jurgita Stankauskaitė (Janina Judickaitė-Kregždutė), Irmina Liškauskaitė (Teklė Pauliukonytė-Smilgutė), Arnoldas Vaznelis (Vytautas Prabulis-Žaibas), Darius Malinauskas (Bronius Saveikis-Klajūnas)

punskas.pl

Lapkričio 14 dieną filmo apie partizanus („Baladė apie Rimvydą ir Žaibą”) kūrybinė grupė iš Punsko dalyvavo filmavimo sesijoje Šlynakiemyje, Pašalčiuose, Trakiškėse bei Punsko skansene.

Filmuojamas buvo, tarp kitko, Dainavos apygardos partizanų informacijos štabo viršininko kapitono Jurgio Krikščiūno-Rimvydo nesėkmingas prasiveržimas į Vakarus. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio karžygiui talkino jo adjutantas Vytautas Prabulis-Žaibas bei du apsaugos būrio partizanai: Antanas Kvedaravičius-Šeškas ir Bronius Saveikis-Klajūnas.

1949 m. ankstyvą pavasarį geležinę uždangą perėjęs Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas (prasiveržimo metu žuvo keli Lietuvos partizanai, o jis pats buvo sužeistas) slapstėsi Vaičiuliškių ir Ramonų kaimuose. Jį globojo 3 ryšininkės: Teklė Pauliukonytė bei sesės Janina ir Veronika Judickaitės.

Sovietų saugumui jau buvo pavykę perimti pagrindinius partizanų kanalus su Vakarais, infiltruoti vietinius gyventojus, užverbuoti partizanų ryšininkus. Jurgis Krikščiūnas beveik neįtikėtinu būdu ir toliau informavo Vakarus. Jis, šiek tiek apgydęs žaizdas, galėjo arba grįžti į Lietuvą, kur, deja, partizanų judėjimas jau buvo gerokai nuslopintas, arba veržtis į Vakarus, kur jo laukė Juozas Lukša-Skirmantas (Daumantas). Prasiveržimui ruošėsi ilgai ir kruopščiai.

Partizanų kelionė į Vakarus buvo filmuojama pagal Janinos Judickaitės atsiminimus.

„Susitarėm susitikti Podubuvko miške, per kurį važiuoja traukinys iš Trakiškių per Suvalkus į Elką, esančioje stotelėje, – atsiminimuose rašo Janina Judickaitė. – Kai žmonės lips iš traukinio, aš pasirodysiu duryse. Tada partizanai žinos, kuriam vagone esu, ir ateis. Aš jau išvakarėse Suvalkuose nupirkau 4 bilietus (atskirus kietus lapelius), laimei, ne į vietą, o tik į Elką. Įlipus aš jiems turėjau padalinti bilietus. Elke reikėjo persėsti, nes iki traukinio (Vroclavas-Jelenia Gura) buvo dar dvi valandos. Tik tada planavau pirkti iki vietos, padalinti bilietus. Sutarėm sėdėti atskirai, tik kad matytumės.“

Jurgis Krikščiūnas su partizanų palyda ėjo traukinio bėgiais į sutartą vietą. Auštant jiems kelią pastojo ginkluota pasienio milicija.  Įvyko susišaudymas. Lietuvių partizanams pavyko ištrūkti iš apsupties ir grįžti į savo slėptuves.

***

Filme Lietuvos partizanus vaidina: Darius Juodis, Ramūnas Skvireckas, Liutauras Skvireckas, Arūnas Binkulis, Dainius Skvireckas, Tomas Stančiauskas. Pagrindinių filmo herojų – Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo vaidmenis atlieka Tomas Senda ir Arnoldas Vaznelis. Jiems talkina Edvinas Krakauskas ir Darius Malinauskas. Partizanų ryšininkių vaidmenis atlieka: Irmina Liškauskaitė (vaidina Teklę Pauliukonytę-Smilgutę) ir Jurgita Stankauskaitė (vaidina Janiną Judickaitę).

 Filmo režisieriai: Sigitas Birgelis ir Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Operatoriai: Sigitas Birgelis, Robertas Vaznelis, Rita Birgelytė. Filmo muziką parengė Andrius Radzukynas iš Kauno.

„Baladė apie Rimvydą ir Žaibą” tai pilno metražo filmas apie partizaninį judėjimą Lenkijos-Lietuvos pasienyje 1945-1949 m. Baladė yra dokumentinio pobūdžio su meniniais vaidybos elementais. Ji kuriama nuo 2009 m. savanorystės pagrindais. Pagrindiniai filmavimo darbai eina į pabaigą.

Apie partizaninį judėjimą Lenkijos-Lietuvos pasienyje, partizanus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą bei Vytautą Prabulį-Žaibą ir kt. filme pasakoja istorikai (dr. Bronius Makauskas, Darius Juodis), prisiminimais dalinasi buvę partizanai (K. Kubilius-Meška, J. Radzevičius-Spyglys, Jonas Lastauskas ir kt.), ryšininkai bei tų įvykių dalyviai ir liudininkai (Juozas Jakimavičius, Sigitas Valinčius, Natalija Janušauskienė, Pranas Grigutis, Juozas Grigutis, Juozas Sigitas Paransevičius, Kazimieras Baranauskas, Julija Drūtienė, Julija Stoskeliūnaitė-Ustach, Gintautas Marcinkevičius, Valentas Uzdila, Anelė Maksimavičienė, Viktoras Murauskas, Janina Judickaitė-Račiuvienė, Justinas Sajauskas, Juozas Valinčius, Aldona Vilutienė, Vytautas Busilas, Vytautas Prabulis, Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Eugenija Sidaravičiūtė ir kt.).

Filmo premjerą planuojama surengti 2016 metais.

Metų spalvos

$
0
0

Punsko „Aušros“ leidykloje 2015 m. pasirodė Sigito Birgelio ir Valdo Žilionio Punsko ir apylinkių nuotraukų albumas METŲ SPALVOS.

albumasSudarydami šį albumą jo autoriai siekė parodyti Punsko krašto gamtos grožį, saulės nurausvintus kalnelius ir klonius, tyvuliuojančių upelių ir ežerų atspindžius, sniego atspalvius, mūsų augmeniją, žvėris ir paukščius.

Punsko ir Seinų kraštas yra vienas gražiausių šalies kampelių. Nevienodas reljefas teikia jam daug savitumo. Žavi reto grožio kraštovaizdžiai. Čia daug ežerų, kalnelių, upelių, lankytinų istorijos ir gamtos paminklų, gyvenviečių bei sakralinių vietų.

Kraštas yra patrauklus savo praeitimi ir dabartimi, kultūrinėmis ir etnografinėmis tradicijomis bei papročiais. Jis Lietuvos etninių žemių dalis, o kartu ir senovės vakarų baltų genties – jotvingių (sūduvių) – žemė.

 Apie albumo autorius

SIGITAS BIRGELIS (g. 1961) – poetas, vertėjas, fotografas, žurnalistas, knygų sudarytojas, istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ ir žinių portalo www.punskas.pl vyr. redaktorius, ,,Aušros“ leidyklos direktorius. Nuo 1995 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Parengė ir išleido nemažai knygų, tarp jų 10 poezijos rinkinių, 3 nuotraukų albumus („Punsko ir Seinų krašto materialinė kultūra“ kartu su J. Vaina – 1995 m., „Jotvos pakrašty“ – 2005 m., „Punsko parapija“ – 2007 m.). Rengia vaizdo reportažus bei pilnametražius filmus („Jotvingių giesmė“ – 2008 m., „Baladė apie poetą Justiną Marcinkevičių“ – 2011 m., „100 gyvenimo metų“ – 2014 m.).

Jau daugelį metų filmuoja ir fotografuoja svarbiausius Lenkijos lietuvių gyvenimo įvykius, Sūduvos gamtovaizdžius, architektūros ir sakralinio meno elementus, rūpintojėlius bei pakelių kryžius. Daug S. Birgelio nuotraukų išspausdinta knygose, vadovėliuose ir žurnaluose. Lenkijoje ir Lietuvoje surengta per 40 personalinių jo fotografijų parodų.

VALDAS ŽILIONIS (g. 1972) gyvena Punsko kaime, kuris visuomet jį žavėjo gamtos grožiu. Įsidarbinęs „Aušros“ leidykloje pradėjo ir fotografuoti, bet tik prieš kelerius metus šis jo pomėgis virto tikra aistra fotografijai.

Autorius ypač mėgsta su fotoaparato objektyvu stebėti Punsko krašto augaliją ir gyvūniją. Fiksuodamas kultūrinius renginius, stengiasi parodyti jų spalvingumą, atskleisti ypatingą nuotaiką. Tai labai šilti, gyvenimą dokumentuojantys fotoreportažai.

albumas-valdo

Dabar fotografavimas autoriui tapo antruoju gyvenimu. Nemažai jo nuotraukų laimėjo prizines vietas įvairiuose konkursuose. Dalis jų publikuota interneto portaluose („We love Lithuania“, Valstybinio turizmo departamento prie LR ūkio ministerijos portale), „Aušros“, „Suvalkiečio“, „Aušrelės“ viršeliuose bei Lenkijos lietuviškų mokyklų vadovėliuose.

punskas.pl

Suvalkuose paminėtos Sausio 13-osios metinės

$
0
0

Minėjimo dalyvių bendra nuotrauka. Iš kairės: Onutė Paransevičienė, Danutė Judickienė, Juozas Vaznelis, Elena Vasilčik, Onutė Virbylienė, Algirdas Grigutis, Kazimieras Baranauskas, Veronika Vasilčik, Pranas Sovulis, Juozas Šimelevičius, Birutė Oluv, Vanda Račienė, Rūta Balytienė

2016-01-12 (antradienį) Lenkijos lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus patalpose paminėtos 1991 m. sausio 13 d. tragiškų įvykių Vilniuje 25-osios metinės. Pradžioje skyriaus pirmininkė Onutė Virbylienė pasveikino atvykusius ir visi sugiedojo Lietuvos valstybinį himną. Ilgą pranešimą apie 1991-01-13 įvykius Vilniuje perskaitė „Suvalkiečio“ redaktorius Kazimieras Baranauskas. Jis, tarp kitko, aptarė: politinę ir ekonominę padėtį Lietuvoje prieš minėtus įvykius; kaip buvo mėginta padaryti politinį perversmą šalyje; kas vyko Vilniuje 1991 m. sausio 13-osios naktį; ką pats tą naktį veikė Suvalkuose.

K. Baranauskas taip pat perskaitė visų tą naktį žuvusiųjų prie Vilniaus televizijos bokšto pavardes. Juos minėjimo dalyviai pagerbė minute tylos.

            Birutė Oluv trumpai papasakojo savo prisiminimus apie įvykius Vilniuje. Ji tuomet buvo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentė. Tą naktį drauge su kitais studentais budėjo prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto būstinės Konarskio gatvėje. Budėjo iki tol, kol sovietų kariai užėmė pastatą. Buvo matyti žmonių vienybė, drąsa ir ryžtas.

            Vanda Račienė taip pat trumpai prisiminė to meto įvykius. Ji tuo laiku gyveno Kaune.

            Paskui eilėraščius skaitė lietuvių kalbos pamokas lankantys mokiniai Juozas Šimelevičius ir Veronika Vasilčik, Pranas Sovulis (savo eilėraštį, skirtą žuvusiam 1991-01-13 prie Vilniaus televizijos bokšto marijampoliečiui Rimantui Juknevičiui), Onutė Virbylienė (apie Sausio 13-osios įvykius).

   Pabaigoje Juozas Vaznelis parodė filmą apie suvalkiečių ir seiniškių budėjimą prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pastato Vilniuje tuoj po minėtų įvykių. Šiame filme pasisakę Gintautas Marcinkevičius, Elena Baranauskienė, Teresė Uzdilaitė ir Antanas Jančė.
Kostas Leončikas, punskas.pl

Jurgita Stankauskaitė. Popietė su sese Viktorija

$
0
0

Sausio 17 dieną Vidugirių mokykloje vyko sesers Viktorijos Plečkaitytės vargdienių seserų vienuolijos Marijampolėje paskaita apie Palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Kunigo Mariaus Talučio dėka sesė Viktorija turėjo progą išklausyti šventųjų mišių kaimo koplyčioje ir artimiau pabendrauti su kaimo bendruomene. Šio susitikimo tikslas – kvietimas pakeliauti Jurgio Matulaičio gyvenimu ir patirtimis, susipažinti su juo kaip su paprastu tikinčiuoju, žmogumi, kurio vardu pavadinta Vidugirių koplyčia.

vidugir

Sesė Viktorija pasakojo, kad J. Matulaitis, tai asmenybė, „pasižymėjusi stipriu ryšiu su Dievo gailestingumo pamaldumu ir tikėjimo tiesa, jog Dievas yra gailestingas“. Apie gailestingumą paskaitos metu kalbėta tikrai nemažai todėl, kad šia tiesa yra pažymėti 2016 metai (nuo 2015 metų gruodžio 8 dienos). Anot popiežiaus Pranciškaus, šiandienei Bažnyčiai labai reikia mąstyti apie gailestingumą ir juo gyventi, nes visiems reikia pasigailėjimo ir atleidimo.

Tądien pasakota, kad J. Matulaitis, tarsi Dievo pagalbininkas, padėjo XX a. pradžios Bažnyčiai priimti sesę Faustiną Kovalską, kad ji nebūtų blogai suprasta, nustumta į šoną ar išvadinta keistuole už tai, kad turėjo antgamtinių gebėjimų. Šiandien ji pasauliui žinoma kaip Dievo Gailestingumo apaštalė, kuri turėjo sunkiai suprantamą nežemišką regėjimą, galimybę kalbėtis su Dievu. Jos dėka pasaulyje gimė nepaprastai gražus Gailestingojo Jėzaus paveikslas.

J. Matulaitis visada save vadino vienuoliu marijonu. Kodėl? Vieną dieną širdyje išgirdo Dievo balsą, raginantį pasirinkti vienuolio gyvenimą. Tapęs jaunu kunigu jautė, kad jam nepakanka kunigystės. Žinojo, kad būdamas vienas, neišliks Dievo žmogumi. Jurgiui reikėjo daugiau tokių kaip jis. Jam reikėjo bendro darbo. Suprato, kad išeitį suras vienuolio gyvenime. Jis jautė dar vieną ir itin svarbų pašaukimą – nestoti į vienuoliją vienoje iš Vakarų šalių, o būtent pasilikti Lietuvoje. Matyt, J. Matulaitis jautė pareigą skelbti Dievo gailestingumą ne svetur, o būtent Tėvynėje.

Sesė Viktorija pasakojo, kad J. Matulaitis gyvenime sočiai patyrė kryžių. Jam ne itin sekėsi vaikystėje ir jaunystėje (anksti neteko tėvų, labai sirgo, norėta jam atimti kunigystę, iš jo ne kartą tyčiotasi). Galbūt todėl jis sakė, kad „kryžius žmogaus gyvenime yra Dievo gailestingumo įrankis. Jis atverčia. (…) Kryžius, tai tarsi gydytojas“. Pažiūrėkime – jeigu žmogus laimingas ir nežino, kas yra kančia, tuomet jam Dievo nereikia, bet jeigu tik skausmas pradeda draskyti širdį, staiga prisimenamas ir Dievas, ir malda.

Ko gero, sekmadienio popietė su sese Viktorija Vidugirių koplyčios bendruomenei buvo daugiau nei paskaita. Buvo gera susipažinti su Palaimintojo Jurgio Matulevičiaus asmenybe, iš kurios mes galėtume pasimokyti atleisti, pasigailėti kitų, neužmiršti Dievo ne tik tada, kai mums bloga, bet ir tada, kai sekasi, taip pat mylėti ir gerbti savo tautą, savo gimtuosius namus.

Vidugirių koplyčios bendruomenė

siunčia nuoširdžius padėkos žodžius

sesei Viktorijai ir kun. Mariui Talučiui.

AČIŪ!

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl


Koks bus Lenkijos lietuvių švietimo likimas?

$
0
0

„Žiemos stovykla“ Seinuose, 2014 m.

Petras MAKSIMAVIČIUS

Lenkijoje nenutyla diskusijos apie įsibėgėjančią švietimo reformą. Tačiau susidaro įspūdis, kad politikų ir publicistų žvilgsniai krypsta ne į tą pertvarkos pusę, kuri yra esminė keičiant valstybės raidos greitį ir kryptis. Bent man atrodo, kad svarbiausi klausimai ne tie, kiek reforma kainuos, kiek mokytojų neteks darbo, ar išliks gimnazijos, ar ne, kokio amžiaus vaikai privalės pradėti lankyti mokyklą. Tai neesminiai, antraeiliai dalykai. Tai tik priemonės pagrindiniam tikslui pasiekti. Pagrindinis su švietimo pertvarka susijęs klausimas yra ne organizacinio, bet ideologinio pobūdžio.

Juk aiškiai įvardijama, kad švietimas turi stiprinti lenkų tautos imunitetą, ginti jos interesus, ­išmokyti tautos istorijos ir taip paruošti lenkus atsispirti globalizacijos ir kosmopolitizmo iššūkiams, išmokyti efektyviai valdyti savo valstybę ir maksimaliai ją panaudoti lenkų tautos interesams Europoje ir pasaulyje ginti. Štai tokios bus keliamos užduotys Lenkijos mokykloms. Kita vertus, Lenkijos politikos apžvalgininkai šių klausimų neakcentuoja todėl, kad jie jiems savaime suprantami ir nekelia abejonių. Lenkijos mokyklos jau seniai tokią misiją vykdė, tik šiuo atveju ji bus organizaciniu ir finansiniu požiūriu žymiai sustiprinta.

Besikeičiant pasauliui turi keistis ir mokykla

Pasakysite, jog ankstesnės mintys skamba ne itin „moderniai“, o gal juntamas ir nacionalizmo kvapas. Galbūt, bet ar lietuviai nenorėtų turėti tokios švietimo sistemos, kuri kiek įmanoma ilgiau išsaugotų likusių 2,5 milijono tautiečių tautinį tapatumą, kalbą, kultūrą, raidyną, pasididžiavimą savo istorija ir ­paveldu? Lenkijos politinis elitas susirūpino tautiečių švietimu, nors jų žymiai daugiau nei lietuvių – 38 milijonai, neskaitant gyvenančiųjų už Lenkijos ribų. Pasaulis sparčiai keičiasi. Valstybių, kuriose darniai ir be įtampos sugyvena įvairios kultūros ir religijos – ar tai mums patinka, ar ne – nedaug beliko. Tai buvo gera idėja – sukurti atvirą, laisvą ir pasiturintį pasaulį. Tačiau nuo pat pradžių utopiška. Jos kūrėjai neįvertino tų procesų, kurie vyko už nudvasintos ir sumaterialėjusios Vakarų Europos ribų. Prie to prisidėjo naivus įsitikinimas, kad krikščionybė ir jos skelbiamos elgesio normos labai senamadiškos ir nepageidaujamos „modernioje Europoje“, kad žmogaus laisves ir pareigas nuo Prancūzijos revoliucijos laikų visi vienodai supranta, nepaisant kultūrinių, religinių ir kitokių ideologinių ­skirtumų.

Grįžkime prie Lenkijos švietimo reformos. Ji turės įtakos daugybei žmonių ir nemažai kainuos. Tai specifinė šalies gyvenimo sritis, kadangi įvedamos reformos rezultatus pajusime tik po kelerių ar net keliolikos metų. Taip buvo su paskutine 1999 metų švietimo reforma Lenkijoje. Prieš keliolika metų atliktų struktūrinių pakeitimų rezultatus galime įvertinti tik dabar, nes tiek metų reikėjo, kad pamatytume, ar, pavyzdžiui, gimnazijų sukūrimas palengvino jaunimo auklėjimo procesą ir pagerino mokymosi rezultatus, ar ne.

Švietimo reformos daug kainuoja, kadangi kiekvienas sprendimas sukelia grandininę reakciją. Keičiant jaunimo ugdymo koncepciją, būtina pakeisti mokymo programas, dėstomų dalykų valandų kiekį. Tai lemia vadovėlių pasikeitimą, mokytojų skaičių ir jų rengimo taisykles, keičiasi egzaminavimo tvarka ir „mokinio krepšelio“ skaičiavimo metodika. Ir taip paeiliui galima būtų dar ilgai vardinti.

Kas laukia įgyvendinus naują reformą?

Kokia ji bus, kol kas galima sužinoti iš žiniasklaidos pranešimų arba naujos valdžios atstovų pasisakymų. Jeigu bus įgyvendinti kai kurie sprendimai, jie gerokai pakeis šalies švietimo vaizdą. Atrodo, kad esminis dėmesys bus nukreiptas į tautinį jaunimo ugdymą, o visa sistema bus pritaikyta šiam tikslui įgyvendinti. Neseniai švietimo viceministrė Teresa Vargocka (Teresa Wargocka) prasitarė, kad licėjuose nebūsią klasių profilių, bus įvestas privalomas visose klasėse sustiprintas istorijos mokymas, skatinama lankyti istorines, lenkų tautai svarbias vietas. Naujoji valdžia pabrėžia, kad būtent istorijos mokymas padės išsaugoti lenkų tautinį paveldą, ugdys jaunimo atsakomybę už tautinę bendruomenę, Lenkijos valstybės ateitį. Tuo pačiu pabrėžė, kad 4 metų (klasių) licėjaus „atkūrimas“ – tai ministerijos prioritetinis uždavinys. Nors viceministrė neminėjo, kada bus naujai sukurti mokymo programos pagrindai, bet istorijos mokymas, ypač vidurinėse mokyklose, taps prioritetu. Žinoma, pasak jos, keisis ir privalomosios literatūros sąrašai.

Prieš rinkimus dabartinė valdžia dažnai deklaravo, kad sieks panaikinti gimnazijas (7–9 klases). Šiuo metu apie tai mažiau kalbama, tačiau daugiau kaip šimtas tūkstančių mokytojų suprato, kad turės ieškoti darbo kito lygmens mokyklose arba keisti kvalifikaciją. Taigi gimnazijų panaikinimas nėra paprastas sprendimas. Jis neišvengiamai sukels dalies visuomenės protestus. Po 1999 m. reformos Lenkijoje įsisteigė labai daug katalikiškos pakraipos gimnazijų, taigi ir Lenkijos Katalikų bažnyčios hierarchai labai priešinsis. Matyt, dėl šios priežasties vis rečiau užsimenama apie gimnazijų naikinimą.

Protestus sukels taip pat „mokytojo kortos“ pakeitimai, kurie bus neišvengiami, jeigu bus įgyvendinama bent dalis žadamų pakeitimų. Minėta „korta“ užtikrina tam tikras privilegijas mokytojams, lyginant su daugeliu kitų profesijų. Matyt, tuo ir bus norima pasinaudoti siekiant sumažinti šios profesijos atstovų protestus. Daugelį švietimo reformos dalių pateikia Seimui svarstyti valdančiajai daugumai priklausantys Seimo nariai, o gimnazijų panaikinimas (mokytojų atleidimas) ar „mokytojo kortos“ nuostatų pakeitimas bus teikiami kaip Vyriausybės projektai, kuriems taikomos ilgesnės svarstymo procedūros, tarp kitko, vadinamasis konsultavimasis su ekspertais, visuomenės atstovais. Visai nepasakyta, kad plačioji visuomenė norės išsaugoti padidintas mokytojų socialines privilegijas ir kad labai prieštaraus mokytojų etatų mažinimui. Tikriausiai dėl to neverks ir savivaldybės, kurioms dalį švietimo reikalų tenka finansuoti iš savo biudžetų. Skaičiuojama, kad vien dviejų (papildomų) pamokų per savaitę, kurias mokytojas galėjo išnaudoti papildomam darbui su mokiniais, panaikinimas leis sutaupyti valstybės mastu 1,7 mlrd. zlotų. Į šias diskusijas įtraukdama didesnę visuomenės dalį naujoji Vyriausybė sumažins kritikos savo atžvilgiu bangą, priimdama „nepopuliarius“ sprendimus pasidalins su ja atsakomybe.

Atrodo, kad greičiausiai ir sklandžiausiai bus įgyvendintas rinkimų pažadas grąžinti privalomą mokymą nuo 7 metų. Tokiu būdu padaugės mokinių vaikų darželiuose, sumažės pagrindinėse mokyklose. Šis klausimas, atrodo, mažiausiai kėlė diskusijų, juolab kad galutinai įgyvendinus šią nuostatą patys tėvai galės spręsti, ar jų penkiamečiai vaikai eis į vaikų darželį, ar ne. Tikriausiai keisis taip pat švietimo skyrių vadovų (kuratorių) vaidmuo švietimo sistemoje. Kiek teko sužinoti iš kai kurių politikų pranešimų, norima, kad žymiai padidėtų kuratorių vaidmuo regionuose. Jie gaus didesnius įgaliojimus prižiūrėti švietimo įstaigas ir bus skiriami tiesiogiai švietimo ministro, o ne – kaip ligi šiol – vaivados. Taigi galima tikėtis, kad naujų sprendimų ir vėlesnės mokymo bei ugdymo politikos įgyvendinimas bus atidžiau prižiūrimas tų pareigūnų, kuriais visiškai pasitikės (skirs/atleis) už švietimą atsakingas ministras.

Kas laukia lietuvių švietimo?

Visoje šalies švietimo sistemoje egzistuoja taip pat tautinių mažumų švietimas. Kol kas apie tai nekalbama. Tai nieko naujo. 1999 m. pradedant įgyvendinti švietimo reformą lygiai niekas jos nuostatų nekonsultavo su tautinių mažumų atstovais. Niekas neklausė, kaip aštuonmečių mokyklų pertvarkymas į šešiametes paveiks, pvz., lietuvių švietimą, ar licėjaus klasių skaičiaus sumažinimas iki trijų neatsilieps mokymo kokybei, ar tai neprives prie Punsko licėjaus uždarymo. Šiandien, žiūrint iš anų laikų perspektyvos, 1999 m. reforma davė tik vieną teigiamą rezultatą. Gimnazijų sukūrimas ir pagrindinių mokyklų aplink Seinus uždarinėjimas leido lietuviams reikalauti įkurti lietuvišką gimnaziją ne tik Punske, bet ir Seinuose. Tačiau dėl 1999 m. reformos prarasta labai daug. Nuo 1999 m. tyliai, ramiai ir be (tarpvalstybinių) protestų uždaryta apie 70 proc. lietuviškų ­mokyklų.

O kas laukia lietuvių švietimo įgyvendinus naują švietimo reformą? Galime tik spėlioti. Apie tautinių mažumų švietimą niekas nekalba. Atrodo, kad niekas ir neketina klausti tautinių mažumų nuomonės. Pradėkime spėliones nuo finansų. Neseniai nauja švietimo ministrė atsakinėdama Seime į parlamentarų klausimus dėl reformos ­įgyvendinimo kaštų aiškiai pabrėžė, kad už švietimą atsakinga valstybė ir savivaldybės. Vadinasi, bent Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla ir toliau negaus reikiamo finansavimo, kadangi ji iš savivaldybės ne tik negauna papildomos paramos, bet ir valstybės skiriamais pinigais ligi šiol turėdavo su Seinų miesto savivaldybe „pasidalinti“. Neseniai paaiškėjo, kad 2005–2015 m. Seinų miesto savivaldybė „Žiburio“ mokyklai neatidavė net apie 2 mln. zlotų – „mokinio krepšelio“ lėšų, gautų iš Lenkijos finansų ministerijos. Taip pat vargu ar įgyvendinus švietimo reformą Punsko savivaldybė ir Seinų apskritis susilauks didesnės finansinės paramos lietuvių švietimui išlaikyti.

Vadovėliai? Lietuviškos mokyklos jų visuomet beveik neturėjo. Pakeitus mokymo programas ir tie keli turimi nustos galioti. Egzaminai? Greičiausiai bus panaikintas žinių patikrinimas baigus pagrindinės mokyklos 6 klasę. Šiais metais (jau paruoštos užduotys), matyt, paskutinį kartą vyks valstybinis šeštokų žinių patikrinimas. Keturmečių licėjų įvedimas ir profiliuotojo mokymo panaikinimas bus naudingas Punsko licėjui, kadangi (bent teoriškai) padaugės mokinių, todėl savivaldybei sumažės mokyklos išlaikymo kaštai, o panaikinus profilius licėjui padidės galimybės konkuruoti su kitais regio­no licėjais.

Tačiau esminiai klausimai šie: Ar įgyvendinant naują reformą bus joje vietos paskutinėms Lenkijoje 4 lietuviškoms mokykloms? Ar nuo kitų mokslo metų bus teisinės galimybės organizuoti mokymą gimtąja kalba, ar liks tik lietuvių kalba kaip papildomas, neprivalomas dalykas? Ar bus galima mokyti Lietuvos istorijos ir geografijos? Kol kas daugiau klausimų negu atsakymų.

http://e-ausra.pl/2016/01/21/koks-bus-lenkijos-lietuviu-svietimo-likimas/

Vienas iškiliausių ir labiausiai užmirštų

$
0
0

Sigitas BIRGELIS, punskas.pl

Geri darbai nenueina veltui. Jie sugrįžta įvairiomis formomis, įvairiu laiku ir aplinkybėmis.

Seinų kunigų seminarijos auklėtinis, ilgametis Punsko parapijos klebonas kun. Antanas Žievys buvo vienas iškiliausių Punsko krašte gyvenusių ir dirbusių lietuvių kunigų. Šiandien nedaug kas žino, kad šio kilnaus dvasininko ryžto, drąsos ir užsispyrimo dėka po Antrojo pasaulinio karo Punsko parapijoje išliko pamaldos lietuvių kalba. Jis buvo vienas svarbiausių kovotojų dėl lietuvybės ir lietuvių partizanų rėmėjų šiame krašte. Šiemet vasario 11 d. minėsime šio garbaus Sūduvos sūnaus 130-ąsias gimimo metines.

Kun. A. Žievys gimė 1886 m. vasario 11 d. Sūduvoje, Kuodžių kaime ties Sintautais. Baigęs mokslus Marijampolės gimnazijoje, įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurią baigė 1908 m. Jaunystėje buvo aktyvus laikraščio „Šaltinis“ bendradarbis ir rėmėjas. Seinuose dėl jauno amžiaus įšventintas tik diakonu. Kunigo šventinimus gavo Varšuvoje po metų – per 23-iąjį gimtadienį.

Kun. A. Žievys dirbo įvairiose Lenkijos parapijose: Ilguvoje, Teoline, Silvanonyse, Ročkose, Kapicėje, Osovece, Rydzeve. Ilgus metus tarnavo Lenkijos kariuomenės karo kapelionu (jam suteiktas majoro laipsnis). Išėjęs į atsargą, persikėlė į Punską, kur nuo 1936 m. buvo parapijos klebonas.

Kunigo keliai Punske buvo ne rožėmis kloti. Jam prisiėjo dirbti sielovadoje vienu sunkiausių laikotarpių Punsko parapijos istorijoje.

Kun. A. Žievys liko žmonių atminty kaip rimto būdo, sumanus ir veiklus klebonas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jo rūpesčiu buvo atnaujinta bažnyčia, išdažytas šventovės vidus ir atnaujinti šoniniai altoriai.

Daug rūpesčių klebonui sukėlė parapijiečių tarpusavio santykiai. Punsko parapijoje gyventa ir lietuvių, ir lenkų, o tarp jų kildavo konfliktų. Kartą per atlaidus, ruošiantis procesijai, buvo išprovokuotas incidentas. Lenkai norėjo nešti lietuviškas vėliavas, lietuviai jiems neleido. Įvyko susistumdymas. Kitą kartą prieš Velykas, Didžiojo penktadienio vakarą, kai bažnyčioje buvo tik kelios moterys, du jauni vyrukai nuplėšė nuo Kristaus kapo lietuvišką užrašą „Išsipildė“. Po to incidento buvo kabinamas tik lotyniškas užrašas.

Antrasis pasaulinis karas suteikė kun. A. Žieviui daug naujų rūpesčių. Karo pradžioje Punską užėmė Raudonoji armija. Sovietai kuriam laikui kleboną ištrėmė į Rudaminos parapiją. 1941 m. birželį parapijos pastatuose apsigyveno vokiečių kariai, kurie per neatsargumą padegė kleboniją. Ugnis greitai plėtėsi. Nežinia, kiek klebonui pavyko išgelbėti savo daiktų. Nepaisant netekčių, vokiečiai apkaltino jį sabotažu. Po gaisro kun. A. Žievys apsigyveno name, kuriame gyvenęs vikaras.

Vėliau vokiečiai liepė bažnyčią uždaryti, nes atseit Lenkijoje plinta dėmėtoji vidurių šiltinė ir reikia vengti didesnių žmonių susibūrimų. Tai buvo netiesa, nes Punsko apylinkėje niekas šiltine nesirgo.

Pas kleboną pradėjo lankytis vokiečių valdininkai: žandarų viršininkas ir viršaitis. Kaip pasakoja vietos gyventojai, pastarasis buvo tipiškas hitlerininkas. Pasak vienų žmonių pasakojimų, jis buvęs Klaipėdos vokietis, kiti teigė, kad kilęs iš Rytprūsių. Viršaitis mokėjo lietuviškai, nors kalbėdamas įterpdavo vokiškų žodžių. Jis buvęs didelis alkoholio mėgėjas. Hitlerininko vizitai kun. A. Žieviui buvo košmaras. Šis teiravosi, kokios nuotaikos parapijoje, ar kunigas nežinąs, kur slapstosi žydai, ar apylinkėje neveikia partizanai. Dvasininkas vaišino viršaitį degtine, o šis versdavo kleboną gerti lygiomis. Kunigas nebuvo alkoholio mėgėjas, turėjo silpną galvą ir širdį. Greitai „nukrisdavo“.

Vokiečiai susidomėjo ir Punsko bažnyčios varpais, kuriuos, pasak jų, galima buvo panaudoti karo reikalams. Kelis kartus buvo atvažiavę jų paimti, bet klebonui beveik neįtikėtinu būdu pavyko varpus apginti. Turbūt jis įtikino vokiečius, jog tai ne vienalytis metalas, o metalų mišinys, ir naudos iš jų karo pramonei nebūsią. Taigi jei ne kun. A. Žievys, Punsko parapija būtų neturėjusi varpų.

Sunkūs parapijai ir jos klebonui buvo ir pirmieji pokario metai. Punske įkurdintas lenkų pasienio kariuomenės dalinys. Kareiviai atšiauriai žiūrėjo į šio krašto lietuvius. Per lietuviškas pamaldas jie triukšmingai įžygiuodavo su automatais ir sukeldavo sumaištį. Kareiviai siekė paveikti kleboną. Argumentavo, kad čia Lenkija, o bažnyčioje meldžiamasi nesuprantama kalba. Ne dėl to jie atseit kovoję fronte. Klebonas aiškino, kad čia dauguma lietuvių, todėl ir pamaldos būna lietuviškos. Kareiviai neatstojo ir tvirtai laikėsi savo. Jų įsitikinimu, 1941 m. lietuviai išvažiavo į Lietuvą, liko tik saujelė nacionalistų. Klebonas, kaip pasakoja žmonės, tada atsakęs, jog galį jį areštuoti, bet jis jiems nepaklusiąs, nes įsakinėti klebonui gali tik vyskupas.
Į kuriją pradėjo plaukti raštai, kuriuose argumentuota, kad šioje parapijoje lietuvių tik saujelė, kad pamaldos lietuvių kalba Punske žalingos ir nereikalingos. Įtampa augo.

Gavėnioje, kai po Sumos turėjo būti giedami lenkiškai „Graudūs verksmai“, lietuviai ėmė eiti iš šventovės. Prie durų jų laukė automatais ginkluoti kariai. Žmonės grįžo atgal ir per zakristiją movė į šventorių, o iš ten per šoninius vartelius – į miestelį. Daugelis išėjusiųjų iš bažnyčios bėgo per ežerą, nes eiti per miestelį buvę pavojinga. Pasigirdo automatų serija. Žmonės išsigando. Po kelių minučių viskas nutilo. Kareiviai išsisklaidė. Pasirodė, kad vienas neblaivus kareivis peršovė kitam kareiviui koją. Kaip po šio ir panašių incidentų jautėsi klebonas, rašyti nereikia.

1946 m. naujai paskirtas Seinų klebonas J. Zlotkovskis (J. Złotkowski) panaikino Seinų bazilikoje lietuviškas pamaldas. Jis laiške kurijai rašė, kad pamaldos lietuvių kalba yra Bažnyčiai žalingos, jos provokuoja konfliktus, kuriais gali pasinaudoti komunistinė valdžia. Jis raginąs kuriją lietuvius kunigus iškeldinti, o jų vieton atsiųsti lietuvių kalbą mokančius lenkus. Pasak kunigo, tokiu būdu lietuvių šovinizmas būtų nugalėtas.

Kun. A. Žievio padėtis pasidarė dar sunkesnė. Per visą 1946 m. gavėnią ir pačias Velykas Punsko krašto lietuviams nebuvo leista melstis bažnyčioje gimtąja kalba. Parapijos lenkai, kurių buvo ne visai 15 proc., reikalavo panaikinti lietuviškas pamaldas. Juos atvirai rėmė Punske dislokuota pasienio apsaugos kariuomenė. Seivų valsčiaus vadovybė reikalavo iš klebono nedelsiant „normalizuoti“ padėtį. Kun. A. Žievys nusprendė ir lietuviškas, ir lenkiškas pamaldas atnašauti pakaitomis, kas antras sekmadienis. Prieš lietuviškas pamaldas Punsko bažnyčioje aiškiai pasisakė Seivų valsčiaus valdžia. Ją rėmė lenkų kariuomenė ir nemažai lenkų kilmės parapijiečių.

1946 m. pavasarį sienos apsaugos posto kariai pareikalavo iš Smalėnų klebono kun. Vaclovo Budrevičiaus panaikinti lietuviškas pamaldas. Šioje parapijoje buvo maždaug tiek pat lietuvių ir lenkų tikinčiųjų. Čia pamaldos lietuvių kalba atnašautos kas antrą sekmadienį. Šiokiadieniais šv. Mišios vykdavo tik lenkiškai. 1946 m. Seivų ir Krasnapolio valsčių valdžia pranešė kurijai, kad visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Smalėnų parapijoje yra tik 43 lietuviai ir lietuviškas pamaldas reikia panaikinti.

Po karo Punsko krašto lietuviai, baimindamiesi deportavimo į Sovietų Sąjungą, gatvėse ir kitose viešose vietose vengė kalbėti lietuviškai. Nepaisant to, protesto laišką kurijai pasirašė 368 parapijiečiai. Kurija laišką ignoravo. Kun. J. Zlotkovskis ragino vyskupą lietuvių „grafomanų“ laiškų neskaityti – iš karto juos mesti į atliekų dėžę.

1947 m. rudenį Suvalkų storasta Henrikas Mateičikas (Henryk Matejczyk) pareikalavo kun. A. Žievį iškelti iš Punsko, nes pasak jo, klebonas ne tik toliau sakąs lietuviškus pamokslus, bet ir padedąs žmonėms, kuriems gresia iškeldinimas į Sovietų Sąjungą. Jo nuomone, Punsko klebonas siekiąs lietuvinti čia gyvenančius lenkus ir esąs vienas iš nedaugelio Suvalkų apskrities dvasininkų, kurie aktyviai veikia prieš dabartinę santvarką. Lenkų saugumas pradėjo kunigą sekti.

1948 m. ataskaitoje Suvalkų storasta rašo, kad kun. A. Žievys ir toliau veda bažnyčioje šovinistinę veiklą. Apie dvasininko darbus jis informavo Balstogės vaivadą ir Visuotinės administracijos ministeriją. Atrodo, buvo ruoštasi kun. A. Žievį suimti, bet nepavyko. Jis mirė 1949 m. rugpjūčio 30 d. Palaidotas Punsko kapinių koplyčios rūsyje.

 

Literatūra

Parapijietis, Apie kunigą Antaną Žievį, buvusį Punsko parapijos kleboną (1936–1949), Aušra, 1997, Nr. 14.

Tarka Krzysztof, Litwini w Polsce 1944-1997, Studia i Monografie, Nr. 260, Opole, 1998.

 

http://punskas.pl/vienas-iskiliausiu-ir-labiausiai-uzmirstu/

 

Suvalkų krašto lietuviai Vilniaus konferencijoje

$
0
0

Vilniaus konferencijos prezidiumo ir sekretoriato nariai. LCVA nuotr.

Sigitas BIRGELIS, punskas.pl

Pirmajam pasauliniam karui baigiantis ir pradėjus stiprėti Lietuvos nepriklausomybės idėjoms, Vilniuje buvo įkurtas vykdomasis komitetas, kuris atsišaukimais kreipėsi į visuomenę. Jis informavo vokiečių okupacinę valdžią apie Lietuvos nepriklausomybės siekius. Vokiečių karinė ir civilinė valdžia norėjo steigti lietuvių patikėtinių tarybą, bet lietuviai išsireikalavo, kad taryba būtų steigiama sušauktoje lietuvių atstovų konferencijoje. Jai organizuoti Vilniaus lietuvių grupė sukvietė Organizacinį komitetą.

Tikrų rinkimų okupacijos sąlygomis suorganizuoti nebuvo įmanoma, patikimi asmenys buvo parinkti ir pakviesti pagal parapijas. Dalyvauti konferencijoje galėjo tik lietuviai ar save laiką lietuviais. Į konferenciją buvo sukviesti 264 žmonės, atvyko 214. Posėdžiai vyko nuo rugsėjo 18 ligi 22 d. už uždarų durų, nedalyvaujant okupacinės valdžios atstovui. Rezoliucijos buvo priimtos beveik vienbalsiai.

Konferencijoje dalyvavo nemažai Suvalkų krašto lietuvių: kun. Motiejus Simonaitis (Punsko parapijos klebonas), kun. Juozas Katilius (Smalėnų parapijos klebonas), Kazimieras Mielkus (Vaitakiemio ūkininkas ir švietėjas), Seinų kunigų seminarijos atstovai: kun. Justinas Staugaitis, kun. Antanas Petrauskas, kun. Jonas Reitelaitis, kun. Jonas Totoraitis, Seinų krašto lietuviai:  Stasys Tijūnaitis (mokytojas),  Jonas Dereškevičius (mokytojas), Antanas Pečiulis (pirklys). Įdomu, kad į oficialų konferencijos dalyvių sąrašą (dėl pavėlavimo?) nebuvo įtrauktos kun. Juozo Katiliaus ir kun. Motiejaus Simonaičio pavardės, nors jie konferencijoje dalyvavo.

Apie Vilniaus konferenciją jos dalyvis Kazimieras Mielkus knygoje „Šeimos lemtis. Su grotų ženklu. Laiškai“ rašo: „1917 m. rugsėjo mėnesį buvo ruošiamasi sušaukti Vilniaus konferenciją Lietuvai apsispręsti. Tuo metu viešai rinkti ir siųsti į konferenciją delegatus nebuvo galima, todėl vietos šviesuomenė rinko iš savo tarpo tinkamą žmogų ir siuntė jį į konferenciją. Tokiu delegatu nuo Suvalkų krašto pasiuntė mane. Vokiečių okupacinei valdžiai leidus, minima konferencija vyko 1917 m. rugsėjo mėnesio 18-22 dienomis. Nuodugniai apsvarsčiusi krašto padėtį, konferencija priėmė tokią rezoliuciją: Lietuva yra nepriklausoma valstybė su etnografinėmis ribomis ir sostine Vilniuje.

Baigiantis konferencijai buvo išrinkta Lietuvos Taryba iš 20 narių. Ji kaip atgimstančios tautos aktyvus organas turėjo sušaukti seimą ir sudaryti laikinąją vyriausybę.

Sugrįžęs iš konferencijos, sušaukiau Punske gausų žmonių susirinkimą ir smulkiai jiems papasakojau apie konferencijos darbą. Nuo to laiko prasidėjo mano aktyvus visuomeninis veikimas. Kiek galėdamas prisidėjau prie savos valstybės atkūrimo darbo, ypač lietuvių švietimo ir skriaudžiamų lietuvių katalikų gynimo nuo lenkomanų. 1918 m. rudenį Suvalkų apskrityje (Punsko valsčiuje – red.) buvo pradėta tverti laikinoji valsčių taryba ir milicija tvarkai miesteliuose ir kaimuose palaikyti. Man buvo pavesta organizuoti seniūnijas ir kaimų miliciją.“

 Konferencijos sudarytai programai vykdyti buvo išrinkta 20 asmenų Taryba. Jos nariai buvo: J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, P. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Šaulys, K. Šaulys, J. Šernas, J. Vailokaitis, J. Vileišis. Pirmininku Taryba išsirinko A. Smetoną.

Seinų ir Punsko krašto akcentas Vilniaus knygų mugėje

$
0
0

 

punskas.pl

Vasario 25-28 dienomis vyks Vilniaus knygų mugė – didžiausias tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse. Tai reikšminga kultūros šventė Lietuvoje ir didžiausia leidėjų, autorių, skaitytojų susitikimų vieta.

Šventėje dalyvauja Lietuvos ir užsienio šalių leidyklos, knygų prekybininkai, mokslo institutai, aukštųjų mokyklų leidybos centrai, visuomeninės organizacijos, kultūros centrai, žiniasklaidos priemonės, muziejai ir galerijos. Mugėje per keturias dienas vyks apie 400 įvairaus žanro renginių.

Portalo punskas.pl skaitytojams rekomenduojame apsilankyti Vilniaus knygų mugėje vasario 27 dieną. Šeštadienį čia vyks su mūsų kraštu susiję renginiai:

13.00 val.
Birutės Jonuškaitės knygos „Maranta“ pristatymas.
Dalyvauja autorė, D. Kajokas, P. Bražėnas
(LRS leidykla), konf. salė 5.2;

 15.00 val.
Knygos „Seinų ir Suvalkų kraštas. Kelionių vadovas“ pristatymas.
Dalyvauja J. Drungilas, A. Katilius, G. Milerytė-Japertienė,
S. Birgelis (LII), konf. salė 3.2.

Vilniaus knygų mugėje kasmet dalyvauja apie 300 leidyklų iš Lietuvos ir užsienio šalių, mugę per keturias dienas aplanko per 60 tūkstančių lankytojų. Bendras Vilniaus knygų mugės plotas – daugiau kaip 12 tūkstančių kv. m.

Mugės metu vyksta knygų pristatymai, susitikimai su Lietuvos ir užsienio rašytojais, veikia meno parodos, kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“, diskusijų klubas, įrengiamos televizijos ir radijo studijos, vyksta filmų peržiūros Knygos kino salėje, poezijos skaitymai Literatų svetainėje, šurmuliuoja amžinai gyvas bukinistų pasažas, kuriame parduodamos senų ir retesnių leidimų knygos, audio įrašai.

 Vilniaus knygų mugės programa

 

Pasaulio lietuvių maldos diena Seinuose

$
0
0

Emilija LUKŠYTĖ- KRUŠINIENĖ, Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė

      Kovo 6 dieną   keliems literatams teko garbė dalyvauti   pasaulio lietuvių maldos  šventėje,  vykusioje Seinų bazilikoje. Mišias aukojo  kunigas, vienuolis, septynių knygų autorius Julius Sasnauskas. Sakydamas pamokslą, prisiminė lietuvių garsius rašytojus, gyvenusius ir  dirbusius Seinuose.“ Atrodo, kad sutiksiu Seinuose Liudą Vasarį,  bazilikoje jo regėtą moterį“ – kalbėjo kunigas, gerai žinantis V. Mykolaičio- Putino romaną „Altorių šešėly“. Vyskupas  poetas Antanas Baranauskas, Seinuose radęs amžiną poilsį. Kunigo, rašytojo J. Tumo – Vaižganto personažai Mykoliukas ir Severiutė gali būti taurios meilės pavyzdžiu šiuolaikiniam žmogui. Kalbėjo kunigas apie atlaidumą, gerumą, gailestingumą. Melstasi už visus pasaulio lietuvius.  Kunigas Petras Gucevičius padėkojo  svečiui Juliui Sasnauskui už atvykimą, įsimintiną  pamokslą.  Pakvietė susirinkusiuosius į Lietuvių namus, kur  minima Švento Kazimiero diena.

      Lietuvių namuose  Lenkijos lietuvių šv. Kazimiero draugijos Seinuose pirmininkas Algirdas Vektorius  priminė, kad viso pasaulio lietuvius jungia šv.Kazimieras, yra meldžiamasi prašant šv. Kazimierą globoti Lietuvą.  Alytiškis Alfonsas Vitkauskas išsakė mintis apie šv. Kazimiero garbinimą Lietuvoje.  Jis  pasveikino Seinų žmones su reikšminga diena, kalbėjo apie tautos žadinimą šv. Kazimiero pažinimui.  Pabrėžė, kad jaunimas per mažai žino apie vienintelį Lietuvos šventąjį ir pasidžiaugė, kad Alytuje, šv. Kazimiero bažnyčioje, yra šio šventojo bronzinė  skulptūra, jos autorius Tomas Vosylius. Kita skulptūra stovi Merkinėje, prie mokyklos. Ji mena paskutines šv. Kazimiero  gyvenimo dienas.

        Literatų klubo „Tėkmė“ poetai paskaitė eilėraščių apie meilę brangiai Tėvynei, apie jos gamtos grožį. Poezija skatina gyventi Lietuvoje ir dirbti savo krašto, o ne svetimų šalių gerovei. Eilėraščių paskaitė  mokytoja Emilija Lukšytė-Krušinienė. Ji trumpai kalbėjo apie kryžių pagausėjimą Lietuvoje Atgimimo metais. Kryžiai statomi partizanų žūties vietose, prie bažnyčių, individualiose sodybose ir, žinoma, kapinėse. Buvęs Alytaus kolegijos dėstytojas Albinas Rauličkis prisiminė  brangią tėviškę, kuri sunykusi, jos nebėra, bet atmintyje gyvena. Iki šių dienų išlikęs ryšys su sava žeme.

        Seinų krašte yra daug kryžių, juos matome pakelėse, sankryžose, prie individualių namų. Kryžiai gražiai prižiūrimi, ypač į akis krinta pagarba kryžiams vasarą, kuomet žydi įvairiaspalvės gėlės. Važiuodamas nori sustoti ir gėrėtis jais su šventa pagarba. Laiko paveikti  kai kurie kryžiai sunyksta, griūva.

           Seinų krašto šviesuoliai išleido kryžių nuotraukų albumą „Punsko ir Seinų krašto pakelių kryžiai“. Kad albumas išvystų dienos šviesą, didelį darbą nudirbo Punsko licėjaus mokytoja Gražina Bliūdžiuvienė su mokiniais, taip pat jos vyras Juozas Bliūdžius. Prie  knygos paruošimo spaudai prisidėjo Nastutė Sidarienė,

parašiusi išsamią pratarę, techninė redaktorė Vida Baranauskaitė, korektorės Birutė Burdinaitė, Nijolė Birgelienė. Leidybos rėmėjas  Lenkijos administravimo ir skaitmeninimo Ministras. Albumas išleistas  Lietuvių šv. Kazimiero draugijos pirmininko Algirdo Vektoriaus iniciatyva.

         Skambių giesmių pagiedojo ir dainų padainavo Kalvarijos bažnytinis choras  „Sonantem“, vadovaujamas Ausmos Sakalauskaitės. Choras gieda ne tik lietuvių, bet ir lotynų bei hebrajų kalbomis.  Miela buvo  chore girdėti nemažai jaunų  balsų.

         Draugija turi savus dainininkus-tai vyrų kvartetas, vadovaujamas  Gedimino Nevulio. Darniai skambėjo lietuvių liaudies dainos, mielos  kiekvieno širdžiai.

        Bevartant ir beskaitant šį albumą, noris drauge su seiniškiais pasidžiaugti labai svarbiu leidiniu, nedavusiu pamiršti lietuvių tautos paveldo-sakralinių statinių- kryžių. Ir palinkėti sėkmės puoselėjant lietuvybę,  tautos paveldą bei tikėjimo meilę.

Viewing all 196 articles
Browse latest View live